Mirė italų fizikas Nicola Cabibbo, Popiežiškosios mokslų akademijos pirmininkas
Rugpjūčio 16 dienos, pirmadienio, vakare Romoje, sulaukęs 75 metų, mirė garsus italų
fizikas Nicola Cabibbo, ilgametis Popiežiškosios mokslų akademijos pirmininkas.
Nicola
Cabibbo gimė 1935 metų balandžio 10 dieną. Baigęs teorinės fizikos studijas pradėjo
sėkmingą mokslininko karjerą. 1963 metais, būdamas 28 metų, išplėtojo į tarptautinį
lygį ji iškėlusią teoriją apie kvarkus, žinomą kaip „Cabibbo kampas“. Po dešimties
metų du japonų tyrėjai galutinai išskleidė jo įžvalgas ir 2008 metais buvo įvertinti
Nobelio fizikos premija. Jų sukurtas modelis vadinamas visų trijų mokslininkų vardu
- „Cabibbo-Kobayashi-Maskawa matrica“.
Fizikas darbavosi Europos branduolinių
mokslinių tyrimų organizacijos (CERN) laboratorijoje Šveicarijoje, vykdė tyrimus ir
dėstė garsiuose JAV Berkeley ir Harvardo universitetuose, vėliau grįžo į Italiją ir
dirbo įvairiuose Romos universitetuose.
Mokslininko biografijoje daug tarptautinių
premijų ir apdovanojimų, jis buvo Italijos nacionalinės Lincei akademijos ir JAV nacionalinės
mokslų akademijos narys. 1986 metais popiežius Jonas Paulius II paskyrė fiziką Popiežiškosios
mokslų akademijos nariu. 1993 metais Nicola Cabibbo tapo šios akademijos pirmininku
ir ėjo šias pareigas iki pat mirties.
Popiežiškosios mokslų akademijos statute
nurodyta, jog šios Akademijos tikslas yra skatinti įvairių disciplinų progresą ir
apsvarstyti mokslinio pažinimo ryšius su socialine ir etine sfera. Vykdant šią statuto
nuostatą Nicola Cabibbo teko koordinuoti daugybę Akademijos iniciatyvų ir konferencijų
labai įvairiais klausimais. Štai tik kelios Akademijos konferencijų temos iš Cabibbo
pirmininkavimo laikotarpio: mokslas ir visuomenė, geosferos ir biosferos sąveika su
klimatu, mokslas ir darni plėtra, mokslas ir žmonijos ateitis, kultūrinė mokslo vertė,
vanduo ir aplinka, žmogaus smegenys ir ugdymas, branduolinis nusiginklavimas ir vystimasis.
(Daug konferencijų straipsnių ir aktų nesunkiai randami oficialioje Šventojo Sosto
interneto svetainėje).
Viename 2008 metų interviu italų dienraščiui „La Repubblica“,
dažniausiai nerodančiam didelių simpatijų katalikų Bažnyčiai ir tą sykį klaususiam
ką mokslininkas veikia Popiežiškojoje mokslų akademijoje, priklausančiai Bažnyčiai,
kuri esą nemėgsta mokslinės minties ir laisvės, Nicola Cabibbo paaiškino, jog Akademija
yra „popiežiška“, bet ne „katalikiška“: tarp jos 80 narių yra mokslininkų katalikų,
bet taip pat netikinčių ar išpažįstančių nekrikščionišką tikėjimą.
Akademija
nesiekia pagrįsti religinių ar ideologinių nuostatų. Ji dalyvauja diskusijose, mokslininkams
nevaržomai naudojantis tyrimų ir nuomonės laisve. Anot Cabibbo, vienas iš Akademijos
uždavinių yra ginti mokslą pačios Bažnyčios viduje. Būtų blogai, jei Bažnyčia nesuprastų
ir nebūtų informuota apie tai, kas dedasi mokslo pasaulyje. Žinoma, ne visi Bažnyčios
žmonės yra vienodi: vieni fantastiškai atviri, kiti uždaresni. Tačiau tas pats pasakytina
ir apie mokslo žmones.
Pats fizikas paskutiniuosius keliolika metų skyrė
daug dėmesio, parašė nemažai straipsnių ir davė daug interviu mokslo ir tikėjimo,
mokslo ir etikos, mokslo ir Biblijos sąveikos temomis. (rk)