Popiežius sekmadienį šventė Žolinę su Kastelgandolfo parapijiečiais ir vadovavo įprastinei Vidudienio maldai.

Popiežius Benediktas XVI Marijos Ėmimo į Dangų iškilmę šventė drauge su Kastelgandofo gyventojais. Ankstų sekmadienio rytą Šventasis Tėvas aukojo iškilmės Mišias miestelio parapijos bažnyčioje. Savo homilijoje popiežius prisiminė, jog popiežius Pijus XII tikėjimo tiesą, kad Marija buvo su kūnu ir siela šlovėje paimta į Dangų paskelbė lapkričio mėnesį prieš šešiasdešimt metų. Popiežius Mišių dalyviams perskaitė Dogmos tekstą ir priminė, kad jame yra išsakyta mūsų tikėjimo apie Marijos paėmimą į dangų esmė: tikime, kad Marija, kaip Kristus, jos sūnus, jau nugalėjo mirtį ir kad ji jau triumfuoja Dangaus šlovėje visa savo būtimi, „siela ir kūnu“.

Dievo Motina Marija taip giliai dalyvauja Kristaus slėpinyje, kad priartėjus žemiško gyvenimo pabaigai galėjo pilnutinai dalyvauti savo Sūnaus prisikėlime. Ji jau patiria tai, ko mes dar laukiame įvyksiant laikų pabaigoje, kai bus sunaikintas paskutinysis priešas, t.y. pati mirtis; ji jau patiria tai, ką skelbiame, kai kalbame tikėjimo išpažinimą - „laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo amžinojo gyvenimo“. Marijos tikėjimas įgalino ją dalyvauti mirtį nugalėjusio Išganytojo slėpinyje. Kai Dogmoje kalbama apie Marijos paėmimą į Dangų, turima mintyje ne kokia nors visatoje esanti vieta, kokia nors žvaigždė ar dar kas nors panašaus.

Ne, čia kalbama apie kažką didingesnio, ką sunku apibūdinti ribotomis žmogiškomis sąvokomis, - sakė popiežius ir tęsė: - Kai sakome „dangus“, norime pažymėti, kad Dievas, kuris tapo mums artimas, mūsų neapleidžia net mirtyje ar anapus mirties, o paruošė mums vietą ir dovanoja amžinybę; norime pažymėti, kad Dieve yra vietos ir mums.

Kad galėtume geriau suprasti šią tikrovę, pažvelkime į mūsų pačių gyvenimą. Visi išgyvename, kad žmogus, kai jau yra miręs, tam tikru būdu toliau egzistuoja jį pažinojusių ir mylėjusių žmonių mintyse ir širdyje. Būtų galima sakyti, kad juose išlieka dalis šio žmogaus, tačiau yra tarsi „šešėlis“, nes toks egzistavimas artimųjų širdyse irgi pasmerktas. Tačiau Dievo būvimas niekada nesibaigia ir visi mes egzistuojame Jo meilės dėka. Esame, nes jis mus myli, nes mus numatė ir pašaukė į būtį. Esame Dievo mintyse ir meilėje. Egzistuojame realiai, ne kaip „šešėlis“. Mūsų ramybė, viltis ir taika būtent tuo remiasi, kad Dieve, Jo mintyse ir meilėje, išlieka ne tik mūsų „šešėlis“, bet Jame, jo kūrybinėje meilėje, esame saugojami ir į ją įvedami su visu mūsų gyvenimu, visa būtimi.

Tai jo Meilė, kuri nugali mirtį ir mums dovanoja amžinybę ir šią Jo meilę vadiname „dangumi“.

*

Po Mišių popiežius Benediktas XVI sugrįžo į savo namus, kuriuose vidudienį vadovavo „Viešpaties Angelo“ maldai. Šia proga pasakytoje kalboje Šventasis Tėvas priminė, kad pamaldumas į Švenčiausiąją Mergelę lydi Bažnyčios gyvenimą nuo pirmųjų jos gyvavimo amžių. Visų laikų dailininkai tapė ir drožė Marijos atvaizdus jais išpuošdami bažnyčias ir šventoves. Poetai, rašytojai ir kompozitoriai Mergelę Švenčiausiąją pagerbė liturginiais himnais ir giesmėmis. Nuo Rytų iki Vakarų Visų Švenčiausioji yra vadinama Dangiškąja Motina, kuri laiko savo rankose apkabintą Dievo Sūnų ir kurios apgynimo šaukiasi visa žmonija.

„Tavo apgynimo šaukiamės, Šventoji Dievo Gimdytoja, mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk, Mergelė garbingoji ir palaimintoji!“, - sakė popiežius Benediktas XVI Žolinės vidudienio maldos susitikime Kastelgandolfe kartodamas nuo seniausių laikų giedamos maldos žodžius. (sk)