Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumas atnaujino įsipareigojimą siekti
užsibrėžtų tikslų
Savaitę Ganos sostinėje posėdžiavusi Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo
XV plenarinė asamblėja darbų pabaigoje paskelbė baigiamąjį dokumentą. Jame apžvelgiami
asamblėjos metu vykę renginiai, skaityti pranešimai, dalyvių susitikimai, kurių dėmesio
centre buvo plenarinės asamblėjos tema, skirta Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų
simpoziumo įkūrimo keturiasdešimtosios metinėms, simpoziumo ateities uždaviniams ir
savarankiškumo klausimams žemyne ir žemyno Bažnyčioje.
Afrikos ir Madagaskaro
vyskupų konferencijų simpoziumas buvo įkurtas Vatikano II Susirinkime dalyvavusių
jaunų Afrikos vyskupų iniciatyva. Jie troško organizaciškai apjungti žemyno Bažnyčią
taip, kad jį galėtų kalbėti vienu balsu ir pristatyti afrikietišką viziją visuotinei
Bažnyčiai. Žemyno vyskupų konferencijos pritarė simpoziumo steigimui 1968 metais ir
projektą pristatė po metų pirmajam į Afriką apsilankiusiam popiežiui, Pauliui VI.
Organizacija pavadinta „Simpoziumu“ pagal graikišką žodį, reiškianti „puota“, tačiau
simbolizuojantį Bažnyčią, kaip brolių bendriją ir Dievo šeimą, susirenkančią prie
eucharistinės Puotos stalo.
Simpoziumas per keturiasdešimt veiklos metų pasiekė
reikšmingų Afrikos vietinių Bažnyčių suvienijimo rezultatų: simpoziumui priklauso
10 regioninių vyskupų konferencijų, kurios apjungia 46 Afrikos kraštuose gyvuojančią
katalikų Bažnyčią. Dar ne visi kraštai priklauso Simpoziumui, o kai kurie, kaip Egipto
Bažnyčia, neapsisprendžia priklausyti prie Afrikos žemyno ar Artimųjų rytų regiono.
XV
plenarinė asamblėja posėdžiavo Akroje liepos 26-31 dienomis. Joje dalyvavo per 200
kardinolų, vyskupų, kunigų ir pasauliečių iš Afrikos ir kitų žemynų. Jie maldos ir
broliškos bendrystės atmosferoje svarstė ne tik apie materialinį, bet ir pastoracinį
bei dvasinį savarankiškumą. Asamblėjoje buvo prisimintos daugybė žemyną kamuojančių
bėdų, ieškota sprendimų kaip geriausia ugdyti žemyno plėtrą ir vystimąsi, kaip skatinti
Bažnyčios savarankiškumą žemyno, vyskupijų ir parapijų lygiu.
Pagrindiniai
asamblėjos pranešimai buvo apie popiežiaus socialinių enciklikų „Deus Caritas est“
ir „Caritas in Veritate“ mokymą, kuris asamblėjos pranešėjų buvo pristatytas kaip
antivirusas Afrikai iš Vakarų gresiantiems pavojams. Buvo nagrinėjami iššūkiai, sekuliarizmo
keliami etikai post modernizmo epochoje, sąvokų ir filosofijų dvikalbystė JTO pareiškimuose,
madinga tapusi gender teorija, kuri asamblėjoje buvo pristatyta kaip ideologinis virusas,
kuriam įveikti padėtų popiežiaus enciklikos „Caritas in Veritate“ magisteriumas.
Plenarinės
asamblėjos delegaciją, vadovaujamą Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo
pirmininko kardinolo Polycarp Pengo, priėmė Ganos prezidentas John Atta-Mills, kuris
užtikrino, jog krašto vyriausybė ir ateityje bendradarbiaus su katalikų Bažnyčia tvirtinant
Afrikos tautų dvasinę, moralinę, intelektualinę, socialinę ir ekonominę plėtrą. Plenarinės
Asamblėjos dalyviai susipažino su įvairių organizacijų, įskaitant į Afriką įvairiomis
vietinėmis kalbomis transliuojančio Vatikano Radijo, veikla, taip pat pasirengimais
Madride ateinančią vasarą švęsti Pasaulinę jaunimo dieną.
Afrikos ir Madagaskaro
vyskupų konferencijų simpoziumas pareiškė užuojautą Kongo vyskupų konferencijai dėl
posėdžių dienomis upėje paskendusiame laive žuvusių 160 žmonių ir dėkojo popiežiui
Benediktui XVI už liudijamą pastoracinį pasišventimą. Plenarinė asamblėja priėmė keletą
rezoliucijų, kuriose pasisakoma už atnaujintą įsipareigojimą tvirtinti Afrikos ir
Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo tikslus bei buvo išrinkta nauja simpoziumo
vadovybė ateinančių trijų metų kadencijai. Pirmininko pareigose buvo patvirtintas
Tanzanijos arkivyskupas iš Dar es salamo, kardinolas Polycarp Pengo. (sk)