Pristatytas naujas dailės radinys Romoje iš VII amžiaus

Romos Šventosios Sabinos bazilikoje ant Aventino kalvos atrastas VII amžiaus Marijos su kūdikėliu Jėzumi, apaštalais ir šventaisiais paveikslas. Bizantiško stiliaus freska buvo nematoma galbūt net aštuonis šimtus metų. Ji netikėtai išniro iš po tinko restauruojant V amžiaus bazilikos portiką. Restauruota freska pristatyta pirmadienį Šv. Sabinos bazilikoje surengtoje spaudos konferencijoje.

Votyvinis paveikslas, išreiškiantis padėką už patirtą malonę, dėl įvairių priežasčių yra laikomas svarbiu ir nepakartojamu radiniu. Apie paveikslo votyvinį pobūdį byloja tai, kad jis nutapytas ypatingai aukštai, net keturi metrai virš žemės. Pats kūrinys yra gan didelis, 4,35 m. pločio ir 2,80 m. aukščio. Be Soste sėdinčios Dievo Motinos Marijos, ant rankų laikančios Jėzų, yra dar septynios figūros: Marijai iš kairės ir dešinės apaštalų kunigaikščiai Petras ir Paulius, dvi moterys, apaštalų kairėje ir dešinėje, kurių viena yra tapatinama su šv. Sabina, II amžiaus Romos kankine, kuriai dedikuota šv. Sabinos bazilika, ir iš kitos pusės šv. Serapija, kuri pagal tradiciją nulėmė Sabinos atsivertimą. Abi moterys buvo nukankintos kartu ir palaidotos toje pačioje bazilikoje. Likusios trys paveikslo figūros yra tam tikra sensacija, nes vietoj apskritos šventųjų aureolės yra papuoštos kvadratinėmis aureolėmis, kurios pagal viduramžių paprotį reiškia, kad vaizduojami žmonės paveikslo tapymo metu buvo gyvi. Dviejų vyrų su kvadratinėmis aureolėmis, kurių vienas pamaldžiai priklupęs, tapatybė nekelia jokių abejonių, nes virš paveikslo esantis įrašas aiškiai nurodo jų vardus: tai arkikunigas Teodoras ir kun. Jurgis, istoriškai žinomi popiežiaus pasiuntiniai, su diakonu Jonu, vėliau tapusiu popiežiumi Jonu V (685-686) keliavę į Konstantinopolio susirinkimą 680 metais. Laimingai sugrįžę iš Konstantinopolio susirinkimo, jie padėkos ženklan įsiamžino paveiksle. Tiek apaštalai Petras ir Paulius, tiek trys gyvi liudininkai rankose laiko stambias knygas su paauksuotais viršeliais.

Paveikslas yra laikomas retu viduramžių dailės pavyzdžiu tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Dailėtyrininkus ir istorikus ypač džiugina tai, kad buvo galima paveikslą be didesnių sunkumų datuoti gan tiksliai VII amžiaus pabaiga ir nevėliau kaip VIII amžiaus pradžia.

Šv. Sabinos bazilikoje atrastą paveikslą galima laikyti epochos nuotrauka, užfiksavusia jau minėtų popiežiaus Agatono (678-681) pasiuntinių sugrįžimą su svarbiais susirinkimo sprendimais, jog pasmerktas klaidingas monoenergizmo ir monoteletizmo tikėjimas tvirtinęs, jog Kristus, būdamas dviejų prigimčių - dieviškos ir žmogiškos - teturi vieną valią ir nušalintas tokio mokymo neišsižadėjęs Antiochijos patriarchas Makarijus. Susirinkimo sprendimus pasiuntiniai perdavė nebe popiežiui Agatonui, kuris jau buvo miręs, o jo įpėdiniui.

Žavesį kelia paveikslo žydras dangus, nors ir kiek nublukęs, visų figūrų fone. Jis nutapytas viduramžiais itin brangintais ir aukso kaina kainavusiais mėlyno brangakmenio lapislazulio dažais. Lapislazulio dažų naudojimas sakraliniame mene nuo antikos laikų simbolizuodavo pamaldumą, ypatingą auką. Taip pat Jėzaus atvaizdas pailgame mėlyname apskritime priešais Mariją yra pateiktas kaip iškalbi žinia tiek paveiksle pavaizduotiems asmenims, tiek kiekvienam jo stebėtojui apie Konstantinopolio III visuotinio susirinkimo (680-681) patvirtiną Bažnyčios mokymą apie Dievo įsikūnijimo slėpinį. (sk)