Kardinolas Meisner. Ypatinga kunigystės malonė – būti abejose klausyklos langelio pusėse

Viena iš didžiausių netekčių, kurias Bažnyčia patyrė XX amžiaus antroje pusėje, yra Šventosios Dvasios dovanos atgailos sakramente užmiršimas. Mumyse, kuniguose, tai nulėmė pasibaisėtiną dvasingumo praradimą. Kai tikintieji manęs klausia „kaip galime padėti savo kunigams“, visada atsakau „eikite pas juos išpažinties“. Kai kunigas nebėra nuodėmklausys, tampa tik religinio pobūdžio socialinis darbuotojas. Jis nebeturi paties didžiausio sielovados rezultato patirties – kad nusidėjėlis, taip pat su jo pagalba, paliktų klausyklą pašventintas. Klausykloje kunigas pažvelgia į žmonių širdis, o tai jam teikia impulsus, padrąsinimus ir įkvėpimą pačiam sekti Kristumi, - neseniai Kelno mieste, Vokietijoje, vykusioje konferencijoje apie „atsivertimą ir misiją“ sakė kardinolas Joachim Meisner, Kelno arkivyskupas.

Pasak jo, Vyskupų ir kunigų darbe nepakanka koreguoti Bažnyčios struktūras, kad šios atrodytų patrauklesnės. Reikia širdies atsivertimo. Reikia, kaip apaštalas Paulius pakeliui į Damaską, būti numestam nuo arklio, kad įkristi į gailestingo Dievo rankas. Tik atsivertęs Paulius, o ne „bažnytinės inžinerijos“ ekspertas galėjo pakeisti pasaulį. Evangelijos žodžiai apie Dievą, kuris apsigyvena jį mylinčioje širdyje, yra daugiau už gražų įvaizdį.

Didžiausia kliūtis, kuri neleidžia, kad mumyse Kristus taptų regimu, yra nuodėmė. Ji trukdo Viešpaties buvimui mūsų gyvenimuose ir todėl nieko nėra svarbiau už atsivertimą. Trumpai sakant, kalbama apie išpažinties sakramentą. Kunigas, kuris dažnai neatsiduria prie klausyklos langelio – iš vienos ir iš kitos pusės - patiria nuolatinės dvasinės žalos savo dvasioje ir savo misijoje. Tai viena iš pagrindinių daugialypės kunigystės krizės priežasčių. Ypatinga kunigystės malonė yra būtent ta, kad kunigas būti abejose klausyklos langelio pusėse: kaip atgailautojas ir kaip nuodėmklausys. Kai kunigas nutolsta nuo klausyklos, įžengia į tapatybės krizę. Ir priešingai, atgailos sakramentas yra privilegijuota vieta kunigo tapatybės sustiprinimui.

Kodėl dažnai nemėgstame išpažinties sakramento? Dėl mūsų išdidumo, dėl mūsų širdies polinkio užsibarikaduoti, izoliuotis, užsidaryti, pasitenkinti pačia savimi. Tačiau ar to tikrai pakanka? Ar pakanka būti taikoje su savimi, be Dievo meilės ir gailestingumo parodymo? Toks savęs pakankamumas, kardinolo Meisnerio nuomone, yra iliuzija.

Išpažinties tikslas nėra užmirštant nuodėmes užmiršti ir Dievą. Priešingai, pažinus Dievo atleidimą pasinerti į džiaugsmą ir dėkingumą, ir po truputį atsikratyti potraukio nuodėmei. Tokiu atveju išpažintis taps nuolatiniu džiugiu susitikimu.

Anot kardinolo Meisnerio, vienas iš kandidato į kunigystę dvasinės brandos požymių yra nuolatinis, bent kartą per mėnesį, atgailos sakramento priėmimas. Per išpažintį yra pašalinama ir įveikiama kliūtis Dievo meilei, nuodėmė, pakeičiant ją malone.

Išpažinties sakramento krizę liudija ne vien žmonių nenoras šiuo sakramentu naudotis, bet ir tai, kad kunigai nebesėdi klausyklose. Ir priešingai, kunigas klausykloje, kad ir tuščioje bažnyčioje, yra itin paliečiantis Dievo kantrybės ženklas. Nes Dievas toks yra. Jis mūsų laukia visą gyvenimą. (rk)