Septynioliktasis eilinis sekmadienis

Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“. Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite:

'Tėve, teesie šventas tavo vardas.

Teateinie tavo karalystė.

Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien

ir atleisk mums mūsų kaltes,

nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas.

Ir neleisk mūsų gundyti'“.

Ištverminga malda

Jėzus dar kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: 'Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo'. O anas iš vidaus atsilieps: 'Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti'. Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia“.

„Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“. (Lk 11, 1-13)

MALDOS MOKYKLA, mons A. Grušas:

Kaip ir Marija Betanijoje mes galime patirti tą jausmą, kai, sėdėdami prie Viešpaties kojų klausomės Jo. Tada širdis panyra kitame išmatavime, kurio iki tol nebuvo patyrusi, leidžiasi į kelionę, vedančią pas Dievą. Tai jau nebe žodžiai, o panirimas į begalybę.

Tai vidinis gyvenimas: tyla, kurioje per maldą atrandame Dievą. Neveltui malda yra viena iš visuotinių žmonijos gyvenimo patirčių.

Deja, žmogaus širdis visuomet yra linkusi turėti, valdyti, nustatyti tvarką, todėl ir nuostabiai maldos patirčiai gresia pavojus sumenkti ir išblukti, virsti nuobodžiu kartojimu, pareiga, kurią reikia įvykdyti, paskutine priebėga, iškilus sunkumams…

Šio sekmadienio Mišių skaitiniai kaip tik ir leidžia mums suprasti, ką reiškia malda, žvelgiant į ją Dievo akimis.

Pirmajame skaitinyje skaitoma Pradžios knygos ištrauka mums atskleidžia maldos esmę, suvokiant ją, kaip draugišką Dievo ir besimeldžiančio žmogaus santykį. Sodoma ir Gomora buvo du prievartos ir ištvirkimo kupini miestai, kuriuos Dievas nusprendė sunaikinti, tačiau tuo pat metu kreipėsi į Abraomą, papasakodamas jam apie savo sprendimą. Ši žinia Abraomui buvo netikėtas smūgis, nes Sodomoje gyveno jo pusbrolis Lotas, todėl jis ryžosi leistis į savotiškas derybas su Dievu, kurias, tiesa, laimėjo, tačiau tai neišgelbėjo sugedusių miestų.

Šventojo Rašto žinovai pasakys, kad toks pokalbis – tai tik vėlesnė įvykių interpretacija, likusi ateities kartoms ir nupasakojanti tų nelaimingų miestų likimą, tačiau drauge šiame pasakojime atskleidžiama didelė tiesa apie maldą. Malda – tai intymus artimas pokalbis, draugiškas tarpusavio ryšys. Ji nėra panaši į pirkinių sąrašą, negali būti laikoma bandymu priversti Dievą elgtis pagal mūsų valią, ji nėra ir stebuklinga litanija, kurią sukalbėjus, atsiveria durys į visišką mūsų norų patenkinimą. Ne kartą maldą suvokiame, kaip gražiai suformuluotus posakius, kuriais išsakome savo pageidavimus, tačiau maldą veikiau sudaro sugebėjimas klausytis Dievo valios, užtariant Jo akivaizdoje ne save, o kitus, visą pasaulį.

Jėzus savo ruožtu Evangelijoje mums atskleidžia Tėvo veidą: Jam, dangaus Tėvui, mes siunčiame savo maldas. Jis nėra kaprizingas despotas ar galingas valdovas, kurį reikia įtikinti savo teisumu. Kaip sako šventasis Paulius, mes esame tapę Dievo vaikais, ir Dievas su mumis elgiasi, kaip su mylimais sūnumis. Geras Tėvas žino, ko reikia Jo vaikams ir neleidžia, kad mus ištiktų kas bloga, tačiau daug mūsų maldų lieka neišklausytos todėl, kad siunčiamos ne tuo adresu: vietoje to, kad kreiptumės į Tėvą, atrodo, kad kalbamės su patėviu ar nemaloniu įstatyminiu globėju, iš kurio reikalaujame to, kas, mūsų nuomone, mums priklauso.

Nuostabi vienintelė Jėzaus išmokyta malda mums kalba apie Tėvą ir yra pastangos į žmogiškus žodžius sudėti tai, ko pats Dievas nori iš mūsų. Tai pasitikėjimo malda, raginanti mus suvokti, kad pats Dievas nori mus suteikti visas tas malones, kurių prašome.

Drauge pasakodamas palyginimą apie atkaklią našlę Jėzus ragina mus ištvermei maldoje. Jis nesigilina į tai, ko iš tiesų prašė našlė; galbūt tai tebuvo paprastas kaimynų ginčas, ir teisėjas tikrai turėjo svarbesnių reikalų, tačiau galiausiai nusileido našlės prašymui. Viešpats yra tikras tuo, ką sako: jei prašome, gauname, jei pasitikime, galiausiai atsiduriame Dangaus Tėvo glėbyje.

Girdėdamas šiuos žodžius ne vienas, ko gero, karčiai nusišypsos: tiek kartų meldėmės ir tiek prašėme, tačiau niekuomet nebuvome išklausyti…

Jau šventasis Augustinas svarstė šį klausimą ir davė nuostabų atsakymą: nesame išklausomi todėl, kad prašome blogų dalykų arba prašome neištvermingai ir be draugiško pasitikėjimo, todėl tai neatneša gėrio mums. Jis teigia, jog Dievas neskuba išklausyti mūsų, nes nori, kad mumyse užaugtų tikras troškimas gauti tai, ko prašome. Galbūt mes niekuomet negauname to, ko prašome, tačiau visuomet sulaukiame to, ko trokštame?

Klausimas gali būti tik vienas: ar mes patys tikrai gerai suprantame, ko trokštame?

Todėl ir reikia labiau klausytis Dievo…