Šešioliktasis eilinis sekmadienis

Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį paviešėti. Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių. Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų“. Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“. (Lk 10,38-42)

BŪTI KARTU, Mons. Adolfas Grušas

Manau, kad tikrame krikščionyje turi būti šiek tiek Mortos ir šiek tiek Marijos elgesio. Reikia mokėti klausytis Viešpaties ir drauge svarbu tarnauti kitiems, tačiau, norint gerai tarnauti, pirmiau reikia suprasti, ko iš mūsų tikimasi. Kaip tik to ir nesugebėjo padaryti Morta.

Pamėginkime įsivaizduoti, kas tą dieną įvyko Betanijoje. Kai Jėzus atvyko į savo bičiulio namus, Lozorius buvo kažkur išėjęs, todėl brangų svečią priėmė Morta. Visi buvo patenkinti šiuo Jėzaus apsilankymu, tačiau Mortai kažkodėl prireikė užvesti seną, kaip pasaulis mechanizmą: reikia priimti ir pavaišinti svečią, todėl būtina paruošti daug dalykų ir nėra kada pabūti su svečiu, o, kadangi Jo palikti vieno neįmanoma, šis uždavinys pavedamas Marijai, kuri atsisėdusi šalia, klausosi Jėzaus. Ar Jėzui įdomu, kokias vaišes Jam rengia Morta? To nežinome, nes Morta Jo neklausia. Viską nusprendžia ji pati ir net jei Jėzui skaudėtų skrandį, vis tiek Jis turės suvalgyti tai, ką paruoš rūpestinga šeimininkė, nes priešingu atveju Morta jausis įžeista.

Iš tiesų čia susiduriame su dvigubu nuoširdumu: Morta viską daro, kaip įmanydama geriau, kad tik tinkamai priimtų Jėzų, o Jėzus rodo Mortai savo palankumą, leisdamas jai elgtis taip, kaip atrodo geriau. Vis tiktai, nežiūrint nieko, sunku atsikratyti minties, kad kažkas yra netvarkoje.

Taip yra todėl, kad Morta išgyvena tą patį mūsų laikų blogį: ji nesugeba klausytis ir kalbėtis. Ji tikrai galėjo paklausti Jėzų: „Ko norėtum? Kaip pageidautum praleisti turimą laiką?“, tačiau to nedaro. Mortai net neateina į galvą mintis, kad galėtų drauge nutarti, ką galima veikti, nes yra įpratusi viską spręsti pati. Todėl ji yra labai vieniša, nors gyvena drauge su savo broliu ir seserimi.

Jei žmogus nesugeba ar nenori bendrauti, jis visada bus vienišas net ir didžiausioje minioje…

Žinoma, Morta taip stengiasi todėl, kad trokšta Jėzaus įvertinimo: ji laukia, kad Jėzus laikas nuo laiko ją pagirs, pasakys kokį komplimentą, tačiau Išganytojas ramiai kalbasi su Jo klausančia Marija, ir Morta pasijunta esanti tarnaitės vietoje. To nepakeldama ji pirmiausia pradeda virtuvėje garsiai trankyti indus, o galiausiai, neištvėrusi, nebesusivaldo ir, besijausdama teisi, net leidžia sau papriekaištauti Jėzui.

Morta nesuvokė to paprasto dalyko, kad Išganytojas jau parodė jai savo prielankumą, leisdamas elgtis taip, kaip jai patinka, tačiau parodytas pasipiktinimas pagaliau davė Viešpačiui progą pakalbėti ir su ja. Jėzus nepalaiko Mortos tono, nepriekaištauja jai, nes tikrai įvertina jos pastangas, tačiau visų pirma apgina Mariją, o paskui duoda pasiūlymą ir Mortai. Viešpats mato, kad Morta sielojasi ir rūpinasi daugeliu dalykų ir nesugeba pastebėti nei savo, nei kitų žmonių poreikių. „Reikia tik vieno,“- sako Jėzus Mortai,- „Ar nematai, kad tau bloga? Tu pyksti, nes manai, kad niekam nerūpi tavo pastangos. Atsisėsk šalia, ir pakalbėkime. Turi išmokti būti su kitais ir pati su savimi. Visa, ką reikia padaryti, padarysime paskui drauge, kiek kiekvienas sugebėsime, o dabar užgesink ugnį, atsisėsk ir paklausyk: turiu papasakoti daug svarbių dalykų“.

Jėzus pats yra žmogus ir žino, ko labiausiai reikia žmogui. Jeigu Dievas ragina mus maldai ir susikaupimui, Jis tai daro todėl, kad padėtų mums išlaikyti harmoniją su visa kūrinija. Kad jaustumės gerai, visų pirmiausia turime rūpintis išlaikyti gerus santykius su kitais. Tik tokiu atveju galime tikėtis pasiekti širdies ramybę. Pats geriausias kelias išspręsti kasdieninius rūpesčius – tai rasti laiko stabtelėti ir įsiklausyti, ką mums nori pasakyti Dievas.

Jėzus nepriekaištauja mums dėl to, ką darome, bet dėl to, kaip darome. Jis žino, kad turime tūkstančius tikrų rūpesčių, kad padedame daugeliui, savo artimiesiems, tačiau ragina tai daryti, suvokiant, jog nesame vieni, ir nėra vieniši tie, dėl kurių kažką darome.

Mūsų rūpesčiai neturi būti pirmoje vietoje. Jau eilę sekmadienių Evangelijos ištraukose girdėjome tą patį raginimą. Jėzus sako mums: „Sek mane, klausykis manęs!“

Tai kvietimas tapti laisvu žmogumi…