Penkioliktasis eilinis sekmadienis

Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.

Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 25-37)

TAPTI ARTIMU, Mons. A. Grušas:

Dievo Įstatymas yra įrašytas širdyje. Dievas yra ir Jis kalba žmogui. Jo Įstatymas slypi kiekvieno mūsų sielos gelmėse. Didžiausia problema yra tai, kad mes labai retai pažvelgiame į savo vidų, bijome paklusti širdies balsui, vengiame atsakomybės ir pastangų, kurių pareikalautų toks įsigilinimas į save…

Ko gero, savo vidinį gyvenimą mes painiojame su intelektualiniais sugebėjimais, pažinimu, mistine patirtimi ar dar kažin kuo. Esame panašūs į tą mokytą teologijos daktarą, uždavusį Mokytoju tapusiam dailidei vieną tipiškų to meto teologinių – moralinių klausimų. Koks yra pirmasis iš 613 įsakymų? Iki tokio skaičiaus to meto žydų teologijoje buvo išsipūtę paprasti ir konkretūs žodžiai, kuriuos Dievas buvo ištaręs Mozei ant kalno dykumoje.

Užduotas klausimas buvo paprastas, tačiau poreikis – realus: sugebėti atskirti esmę nuo šalutinių dalykų. Gaila, kad krikščionys pernelyg dažnai yra aptingę, įtakojami žiniasklaidos paviršutiniškumo ir nesiryžta pamėginti tokiu kampu pažvelgti į save bei savo tikėjimą.

Jėzus žino, kad Įstatymo Mokytojas žino atsakymą, todėl pagarbiai ir su tam tikra ironija, kviečia jį parodyti savo paties išsilavinimą. Gautas atsakymas yra tikslus, išsamus, esminis, paremtas Dievo Žodžiu, kaip ilgos to meto rabinų diskusijos išvada.

Tiek pirmasis, tiek antrasis atsakymas yra paremtas vienu vieninteliu žodžiu: mylėk. Mylėk Dievą, kaip sugebi, visąlaik tirdamas savo galimybių ribas. Mylėk Jį, mąstydamas ir pasiduodamas jausmams, mylėk, nes esi mylimas. Vėliau atskleisk sau, jog esi mylimas, kad galėtum mylėti kitus, kurie iš priešų tampa tavo draugais.

Atsakymas tikrai puikus, užsitarnaujantis pagyrimo, tačiau Įstatymo Mokytojui neramu. Jis žino, kad atsakė teisingai, ir Jėzus pagyrė jo atsakymą. Jis žino, tačiau nemyli, žino, ką reikia daryti, tačiau nežino, kaip realizuoti savo žinojimą. Jis kelias sekundes svarsto, o paskui klausia Jėzaus: „Kas yra tas artimas, kurį turiu mylėti?“

Klausimas svarbus ir tikrai nepaprastas…

Nemaža to meto Mokytojų laikėsi nuomonės, kad reikia mylėti vargšą, našlę, našlaitį, nes jie visi yra kaip Dievo akies lėlytė. Dar kiti sakė, kad reikia mylėti visus, kurie priklauso Izraelio tautai. Žinodamas šias nuomones, Jėzus visus pribloškė savo palyginimu apie samarietį.

Vienas žmogus buvo apiplėštas ir sužeistas, ir vienintelis, pasirūpinęs juo, buvo svetimšalis, nepriklausantis to krašto visuomenei, neturintis tame krašte jokių teisių. Iki jo sužeistąjį aplenkė du šventykloje tarnaujantys žmonės: vienas buvo kunigas, kitas - skaitinių skaitytojas ir giedotojas. Jie abu buvo gerbiami piliečiai ir naudojosi visomis jiems priklausančiomis teisėmis. Tikriausiai jie manė taip: nežinia, kas yra tas sužeistasis, ir kas atsitiko. O jeigu tai sąskaitų suvedimas tarp nusikaltėlių grupuočių? O jeigu jis serga AIDS? O jei plėšikai sugrįš ir pamatys, kad jie padeda sužeistajam?

Jie yra atsargūs ir nenori sau sudaryti pavojaus. Dievas yra jų širdyje, jų lūpose, jie sako išmintingas kalbas ir duoda patarimus, yra gerbiami žmonės, tad kam rizikuoti?

Pastebėkime, kad Jėzus nei vieno, nei kito nesmerkia: jie abu yra savo laikmečio vaikai, jie savo šventyklos vaikai. Tačiau artimas sužeistajam yra samarietis…

Baigdamas savo palyginimą Jėzus tiesiai klausia Įstatymo Mokytoją: „Kieno artimas tu nori būti? Prie ko nori prisiartinti?“

Mes visi esame apiplėšti ir sumušti iki kraujo… Visi…

Toks yra gyvenimas, daugiau ar mažiau sunkus ir skausmingas, tačiau visiems anksčiau ar vėliau tenka patirti jo smūgius. Krikščionys yra tie, kuriems padėjo gerasis samarietis, Kristus, užpylęs ant jų žaizdų paguodos vyno ir vilties aliejaus, ir kurie buvo atnešti į užeigą, vadinamą Bažnyčia.

Bažnyčia seka to gailestingojo samariečio pavyzdžiu, laiko Jį savo Galva ir daro tą patį kitiems, visiems, kuriems tik reikia pagalbos. Mes visi, Bažnyčios nariai irgi esame tam įpareigoti. Reikia tik neprarasti drąsos.

Mes visi, gyjantys nuo savo dvasios žaizdų, patyrę Viešpaties švelnumą ir Jo paguodą, irgi esame kviečiami guosti, žvelgti į širdį ir nebijoti daryti bent kažką daugiau kito labui, išmokti nuo protingų išvedžiojimų pereiti prie to, ką liepia širdis.

Tik taip brolio veide galėsime išvysti savo veidą, Kristaus Veidą…