Popiežiaus bendroji audiencija. Katechezės apie Joną Dunsą Škotą santrauka.

Trečiadienio rytą susitikęs su maldininkais, atvykusiais į bendrąją audienciją, popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie tryliktajame amžiuje ir keturioliktojo pradžioje gyvenusį teologą palaimintąjį Joną Dunsą Škotą.

Užrašas ant Jono Dunso Škoto kapo pateikia pagrindines jo gyvenimo koordinates: „Anglija jį priėmė, Prancūzija išmokslino, Vokietijos Kelnas saugo jo palaikus, Škotijoje jis gimė“. Tai gana vertinga informacija, - sakė popiežius, - nes žinių apie Jono Dunso Škoto gyvenimą turime iš tiesų nedaug.

Jis gimė apie 1266 metus netoli Edinburgo, kaime, kuris vadinosi Duns. Susižavėjęs Pranciškaus Asyžiečio charizma, įstojo į Mažesniuosius Brolius ir 1291 metais priėmė kunigo šventimus. Būdamas nepaprastai gabus, buvo pasiųstas studijuoti į tuo metu garsiausius Oksfordo ir Paryžiaus universitetus. Baigęs mokslus, pats tapo dėstytoju – pirmiausiai Oksforde ir Kembridže, vėliau – Paryžiuje. Kilus konfliktui tarp popiežiaus Bonifaco VIII ir prancūzų karaliaus Pilypo IV, Jonas Dunsas Škotas nutraukė universiteto profesoriaus karjerą ir pasišalino iš Prancūzijos. Taip jis padarė dėl to, kad nereikėtų pasirašyti popiežių smerkiančio dokumento, kurį pasirašyti karalius vertė visus kunigus ir vienuolius.

Brangieji broliai ir seserys, - kalbėjo popiežius, - šis faktas mus ragina atsiminti kiek kartų Bažnyčios istorijoje tikintiesiems yra tekę susidurti su priešiškumu ar net persekiojimais dėl ištikimybės Kristui, Bažnyčiai ir Popiežiui. Mes gėrimės tais krikščionimis, kurie mus moko saugoti brangiąją tikėjimo į Kristų ir bendrystės su Petro Įpėdiniu bei su visa Bažnyčia dovaną.

Po šio trumpo ekskurso grįžęs prie Jono Dunso Škoto biografijos, popiežius sakė, kad vėliau, Prancūzijos karaliui susitaikius su popiežiaus Bonifaco VIII įpėdiniu, Jonas Dunsas Škotas sugrįžo į Paryžių. Tačiau greit jis buvo pasiųstas dėstyti į Vokietijos Kelną. Ten jis ir mirė 1308 metais, būdams tik 43 metų amžiaus. Greit pasklido garsas apie jo šventumą. Visų pirma Pranciškonų ordino puoselėjamą kultą patvirtino popiežius Jonas Paulius II, 1993 metų kovo 20 dieną paskelbdamas Joną Dunsą Škotą palaimintuoju.

Trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams sakytoje kalboje, popiežius taip pat bendrais bruožais pristatė Jono Dunso Škoto kūrybą. Skirtingai negu dauguma to meto mąstytojų, Jonas Dunsas Škotas skelbė, jog Kristus būtų įsikūnijęs net jei nebūtų buvę gimtosios nuodėmės. „Neišmintinga manyti, kad Dievas būtų atsisakęs šio didžiojo darbo, jei Adomas nebūtų nusidėjęs“, - rašė jis. Dievo įsikūnijimo priežastis buvo ne žmogaus ir angelų nuopuolis, bet amžinasis Dievo meilės planas, kuriame Dievo Sūnaus Įsikūnijimas atbaigia ir vainikuoja kūriniją ir padaro ją pajėgią tobulai šlovinti Dievą.

Būdamas ištikimas Pranciškaus Asyžiečio mokinys, Jonas Dunsas Škotas taip pat daug dėmesio skyrė Kristaus Kryžiui. Kalvarijos kalno viršūnėje buvo apreikšta Dievo Meilės pilnatvė. Tą pačią meilės pilnatvę kontempliuojame ir Eucharistijoje –Jėzaus tikrojo buvimo su mumis ir mūsų vienybės sakramente, skatinančiame mus mylėti Dievą ir vieniems kitus.

Jonas Dunsas Škotas taip pat nemenkai prisidėjo prie Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo slėpinio aiškinimo. Dauguma to meto teologų įžvelgė prieštaravimą tarp Kristaus pelnyto žmonijos išganymo visuotinimo ir Marijos nepavaldumo gimtajai nuodėmei. Prieštara buvo išspręsta Jonui Dunsui Škotui pasiūlius „preventyvaus išganymo“ aiškinimą, pasak kurio, Nekaltasis Prasidėjimas yra pats pirmiausias išganymo vaisius. Marija yra Nekaltai Pradėtoji, nes ją dar prieš gimimą išganė Sūnaus auka.

Galiausiai popiežius paminėjo dar vieną ypač šiais laikais aktualų Jono Dunso Škoto mokymo elementą: kaip suderinti laisvę su valia ir protu? Pasak mūsų autoriaus, - sakė popiežius, - laisvė yra fundamentali valios savybė, kurios niekas nevaržo. Tuo tarpu Tomas Akvinietis, sekdamas Augustinu, manė, kad kalbant tiek apie žmogaus, tiek ypač apie Dievo laisvę, ryšys su protingumu yra būtinas, nes jei jo nebūtų, tuo pačiu nebūtų ir jokio ryšio su tiesa ir gėriu. Šią problemą Jonas Dunsas Škotas išsprendžia primindamas, jog Įsikūnijimas yra įrodymas, jog Dievo transcendentiškumas ir jo noras išgelbėti žmoniją yra suderinami. O kai kalbame apie žmogaus laisvę, irgi turime atsiminti, kad ją pačią reikia išvaduoti iš apribojimų, kuriuos jai primeta nuodėmė. (jm)