Kardinolas Turkson apie Afriką iš arti

Pirmas dalykas, kurį reikia išmokti apie Afriką, tai nedaryti paviršutiniškų apibendrinimų, - interviu italų mėnraščiui „30 Giorni“ sakė kardinolas Peter Turkson, daug metų ėjęs Keip Kosto, Ganos sostinės arkivyskupo pareigas, o paskutiniuosius šešis mėnesius užimantis Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininko postą.

Kardinolas mėnraščiui kalbėjo apie šio kontinento valstybių vargus ir džiaugsmus.

Pavasarį kardinolui teko skubiai vykti į Nigeriją, kurioje kovo mėnesį trejuose kaimuose buvo išžudyta šimtai krikščionių. Anot ganytojo, jis nuvyko pas Jos arkivyskupijos ganytoją Ignatius Kaigama ir jam padėjo ramdyti aistras ir keršto troškimą. Jos arkivyskupas tomis dienomis buvo vienas iš nedaugelio, kuris kalbėjo apie taiką.

Tarptautinėje spaudoje konfliktas buvo pateiktas kaip krikščionių ir musulmonų susirėmimas. Tiesa, anot kardinolo Turkson, kad užpuolikai, fulani genties piemenys klajokliai, daugiausia musulmonai, o užpultieji, sėslūs kaimų gyventojai, daugiausia krikščionys. Tačiau ne religiniai įsitikinimai buvo kivirčo priežastis. Piemenys kaimiečius kaltino papjovus kelis jų gyvulius. Kaimiečiai pyko ant piemenų todėl, kad jų bandos naikina jų sunkiai užaugintą derlių. Kadangi tiek vieniems, tiek kitiems prarasti gyvulius ar prarasti derlių yra gyvybės ir mirties klausimas, nesantaikai įsižiebti daug laiko nereikėjo. Taigi, tai karas ne tarp religijų, o tarp vargšų.

Kardinolas Turkson pasakojo, jog vietos Bažnyčia visais būdais stengiasi tarpininkauti ir taikyti, bendradarbiauja su to paties trokštančiais musulmonų lyderiais, tačiau saugumo užtikrinimas yra regioninės ir centrinės valdžios uždavinys.

Ir vis dėlto kiekviena situacija Afrikoje yra skirtinga. Anot kardinolo Turkson, Afrikos kontinente yra 48 valstybės ir pernelyg dažnai apie jas kalbama vienodais stereotipais. Gerbti Afriką, ganytojo nuomone, pirmiausia reiškia išmokti nedaryti paviršutiniškų apibendrinimų.

Kardinolas Turkson taip pat pasakojo apie Kongo Demokratinės Respublikos šiaurės rytų regioną, kuris yra tapęs tikra kontinento žaizda – ten vyrauja bevaldystė, nors regione daug vertingų natūralių iškasenų.

Viena iš bevaldystės priežasčių yra būtent šios iškasenos. Regione veikia visokio plauko karo vadai, kurie sugebėjo sukurti ir apginkluoti nedideles asmenines kariuomenes, pajungti vietos populiaciją ir organizuoti didelio mąsto iškasenų kontrabandą. Tačiau tai ne vienintelė priežastis. Pasak kardinolo Turkson, kelių, tiltų ir kitos infrastruktūros trūkumas neleidžia centrinei Kongo valdžiai efektyviai reaguoti. Dar kitas elementas yra tai, kad pasienyje gyvenančios įvairios gentys identifikuojasi ne su Kongu, o su kitomis valstybėmis. Galiausiai yra išorinės jėgos, siekiančios savų interesų. Visa tai sukuria chaosą, anarchiją ir nestabilumą. Tik stipri centrinė valdžia po truputį galės įvesti tvarką.

Didelė Afrikos rykštė yra korupcija. Kaip gerai žinoma, korupcija yra visuotinis reiškinys, paplitęs ir išsivyčiusiose šalyse. Tačiau skirtumas yra tame, kad pažengusioje visuomenėje korupcija yra prižiūrima ir stabdoma. Iš kitos pusės, Afrikos šalyse politinė korupcija neretai yra diktuojama resursų trūkumo ir skubos situacijų. Rūpinamasi laikinai išspręsti šiandienos problemas, visai negalvojant apie neigiamas pasekmes rytoj.

Su tuo yra susijęs didelis Afrikos šalių įsiskolinimas. Norint padengti skolas, skolinamasi iš naujo. Galiausiai šalis vos išgali mokėti palūkanas. Yra vykdomos kampanijos, kad besivystančioms šalims būtų panaikinti įsiskolinimai. Tačiau, pasak kardinolo Turkson, tai nepadės išsivaduoti iš ydingo skolų rato, nes po kurio laiko valstybės įsiskolins iš naujo. Tikra išeitis yra gamybos didinimas ir industrijos augimas. Nepakanka vien natūralių ar gamtinių resursų pardavimo. Antai, Ganos valstybė yra stambi kakavos tiekėja, tačiau joje nėra šokolado fabrikų. Pasak Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininko žodžių, kai bus išmokta jaučių odas paversti batais, tada Afrikos valstybės išsivaduos iš uždaro skolų ir palūkanų rato, žengs stabilaus vystimosi keliu.

Jei, viena vertus, Afrikos kontinente daug socialinių trūkumų, iš kitos pusės, kaip popiežius Benediktas sakė 2009 metų Vyskupų Sinode Afrikai, šis žemynas yra „sveikas žmonijos plautis“. Pasak Turkson, popiežius galvoje turėjo krikščioniškas, religines ir žmogiškas Afrikos tautų vertybes. Tai matoma ir Bažnyčios gyvenime. Dar neseniai Afrika buvo tik misijų žemė, o dabar misionieriai į kitus kontinentus vyksta jau iš jos. (rk)