Strasbūro teisme buvo svarstyta „Kryžių byla“

Birželio 30 dieną Strasbūro žmogaus teisių teisme buvo svarstyta vadinamoji „Kryžių byla“, tačiau kol kas sprendimas dar nėra paskelbtas. Paskelbimo gali tekti palūkėti iki metų pabaigos.

Ši byla sulaukė didelių atgarsių. 2009 metų lapkritį Strasbūro teismas priėmė sprendimą byloje „Lautsi prieš Italiją“, kuriuo pritarė Italijos pilietės Lautsi nuostatai, jog kryžiaus simbolio buvimas mokykloje prieštarauja tėvų teisei auklėti vaikus be religijos.

Prieštaraudama tokiam sprendimui, Italijos vyriausybė pateikė apeliaciją, kuri trečiadienį ir buvo svarstyta Strasbūro teismo didžiojoje taryboje, sudarytoje iš 17 teisėjų. Italijos advokatas gynė nuostatą, jog paprastas religinio simbolio buvimas neatima ir nepažeidžia vaiko teisės netikėti ar tėvų teisės taip jį auklėti. Iš kitos pusės, Italija gynė teisę išreikšti viešose mokyklose savo kultūrinę tradiciją ir tapatybę, kurios dalis yra religinė.

Šioje byloje trečiosiomis šalimis, remdamos Italijos vyriausybės pusę, formaliai dalyvavo 10 valstybių, kurios yra Europos Tarybos narės: Armėnija, Bulgarija, Kipras, Graikija, Lietuva, Malta, Monakas, San Marinas, Rumunija ir Rusijos Federacija. Neformalią paramą išreiškė dar kelios valstybės. Čia verta prisiminti, kad Strasbūro teismas yra susietas ne su Europos Sąjunga, kaip kartais klaidingai manoma, tačiau su Europos Taryba, kurią sudaro 47 valstybės-narės, ir vadovaujasi Tarybos priimta Europos žmogaus teisių konvencija. Kaip pažymi komentatoriai, dešimties valstybių dalyvavimas trečiosiomis pusėmis yra savotiškas rekordas, rodantis didelį valstybių jautrumą religinių simbolių viešojoje erdvėje klausimui.

Bendrai valstybėms, kurios byloje dalyvavo trečiosios šalies teisėmis, atstovavęs Joseph Weiler, advokatas iš JAV, beje, nekrikščionis, savo kalboje sakė, kad Europoje nėra vienintelio valstybės ir Bažnyčios - religijos santykių modelio. Pakanka palyginti sekuliarią Prancūziją ir Didžiąją Britaniją, kurioje karalienė yra anglikonų Bažnyčios „galva“. Ir nors galbūt Anglijoje dauguma nebėra religinga, tačiau toks valstybės ir religijos santykis priimamas kaip nacionalinio identiteto dalis ir kaip tolerancijos aktas prieš religingus tautiečius. Tai nereiškia, kad britai negali atskirti karaliaus institucijos nuo anglikonų Bažnyčios, tačiau tai yra jų tautos, o ne Strasbūro teismo kompetencija. Weiler taipogi kritiškai atsiliepė apie argumentą, jog tradicinių religinių simbolių reikia atsisakyti vardan tolerancijos kitų religijų išpažinėjams, kurių Europoje dėl emigracijos vis daugiau, ar netikintiems. Pasak jo, tolerancija kitam neturi tapti netolerancija savo paties tapatybei.

Italijos dienraščio „La Repubblica“ kalbintas kardinolas Julián Herranz, buvęs Popiežiškosios juridinių tekstų tarybos pirmininkas, sakė, jog Strasbūro teismo sprendimas dėl kryžiaus simbolio pašalinimo iš mokyklų rėmėsi dviem teisingomis ir geromis prielaidomis: valstybės pasaulietiškumu ir religijos laisve. Tačiau šios prielaidos buvo interpretuotos ideologiškai, pasaulietiškumą ir valstybės neutralumą religijų atžvilgiu suvokiant kaip būtinybę pašalinti iš viešų erdvių visus religinius simbolius. Tai tam tikras pasaulietinis fundamentalizmas, valstybinis antireligingumas. Tuo tarpu, anot kardinolo, sveikas pasaulietiškumas reiškia, kad nė viena religija nėra valstybinė ir privaloma. (rk)