G8 susitikimas Kanadoje: abortai, mokslas ir politika

Birželio 25-26 dienomis Kanadoje, Muskoka vietovėje, vyko G8, aštuonių labiausiai išsivysčiusių valstybių – Kanados, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Japonijos, Rusijos, Jungtinės Karalystės ir JAV – lyderių susitikimas. Šiame susitikime kalbėta apie tarptautinį saugumą, apie ekonomiką, Afrikos kontinentą, apsirūpinimą maistu pasaulyje ir „motinų, naujagimių bei vaikų sveikatą“.

Šiai pastarajai temai verta skirti šiek tiek daugiau dėmesio. Pirmą sykį G8 susitikime buvo kalbėta šiuo klausimu ir suformuluota nuostatų programa, pavadinta „Muskoka iniciatyva“. Jos finansavimui jau pažadėtas vienas milijardas dolerių, o vėliau numatoma skirti dar 5-6 milijardus.

Be abejo, niekas negali abejoti kovos su motinų, naujagimių ir vaikų mirtingumu reikalingumu. Manoma, kad kasmet beveik 9 milijonai vaikų miršta nesulaukę penkerių metų, nors galėtų būti išgelbėti.

Tačiau, skaitant „Muskoka iniciatyvos“ tekstą, labai ryški už abortą pasisakančių grupių įtaka. Pirmą sykį G8 dokumentuose pavartotos tokios sąvokos kaip „reprodukcinė sveikata“ ir „valingas šeimos planavimas“, kurias už abortus pasisakančios organizacijos, tokių pat nuostatų besilaikantys kai kurie JTO padaliniai, nuolatos įtraukia į tarptautinės politikos ir tarptautinės teisės dokumentus.

Už abortus pasisakančios organizacijos stengiasi, kad abortas, nors ir vengia šio termino, būtų įrašytas kaip medicininė paslauga šalia kitų paslaugų motinoms ir vaikams: priešgimdyvinės priežiūros ir konsultacijų, pogimdyvinės priežiūros, sveikos ir pakankamos mitybos, infekcinių ligų prevencijos ir t.t.

Prieš abortą pasisakančios organizacijos, taip pat ir įvairios krikščioniškos Bažnyčios, yra daug kartų kritikavusios tokį sugretinimą ir iškėlusios radikalų prieštaravimą: vaisiaus sunaikinimas nėra pagalba vaikui ir nėra pagalba „motinos sveikatai“. Tik nedaugeliu atveju nėštumas tiesiogiai grasina motinos gyvybei ir tenka rinktis tarp motinos ir jos nešiojamo vaisiaus gyvybės. Šioje situacijoje Bažnyčia neprieštarauja pasirinkimui.

Užtai yra gerai žinomi ekonominiai, socialiniai, kultūriniai veiksniai, kurie įtakoja motinos pasirinkimą nutraukti savo motinystę ir kurie nulemia absoliučią daugumą atliekamų abortų. Todėl sarkastiška abortą tokiame kontekste vadinti „pagalba motinai“.

Viena iš paskutinių Pasaulio sveikatos organizacijos ataskaitų tvirtina, kad 71 procentas motinų miršta nuo nukraujavimo, hipertenzijos (didelio kraujospūdžio) ir AIDS. Nuo po-abortinių komplikacijų miršta 9 procentai motinų. Vienas iš pagrindinių už abortus pasisakančių organizacijų argumentų yra būtent šių motinų tragiškas likimas: esą saugaus ir laisvo aborto „paslauga“ būtų jas išgelbėjusi. Kaip minėta, čia dažniausiai supainiojamos sąvokos: motyvai dėl kurių moterys gali pasirinkti nesaugų ar nelegalų abortą nėra susiję su motinos sveikata siaurąja prasme. Priešingai, dažniausiai sveikata būna gera. Tikrieji veiksniai socialiniai ar ekonominiai, tad, rodos, būtų natūralu į juos reaguoti socialinėmis ir ekonominėmis programomis, o ne fiziniu embriono sunaikinimu.

Logiška manyti, kad kovojant prieš motinų mirtingumą labiausiai reikėtų vaistų prieš AIDS, nukraujavimą, antibiotikų ir gerai paruoštų priešgimdyvinės ir pogimdyvinės priežiūros specialistų, gerų pribuvėjų. Dar globaliau žiūrint, reikia pakankamo bendro išsivystimo. Tačiau „reprodukcinės sveikatos“, „valingo šeimos planavimo“, „saugaus“ aborto neproporcingas akcentavimas „Muskoka iniciatyvos“ programoje rodo, kiek šiuose klausimuose sveria ne sveikata ar medicinos mokslas, o ideologija, interesai ir politika. Kova su motinų mirtingumu turi išlikti tarptautinės bendruomenės prioritetu, tačiau neturi tapti pretekstu abortų įteisinimui.

Prieš kelis mėnesius susiklosčiusi situacija gerai tai iliustruoja. Pasaulyje gerai žinomas britų medicinos žurnalas „The Lancet“ balandžio mėnesį publikavo naują studiją apie motinų mirtingumą, kuri smarkiai pakoregavo ankstesnius už abortus pasisakančių organizacijų ir JTO padalinių naudotus duomenis. Pasak ataskaitos, naujai apibendrinti duomenys leidžia spėti, kad kasmet miršta ne 535 900 motinų, kaip buvo teigiama, o apie 342 900. Be to, 60 000 motinų mirtis tiesiogiai susieta su AIDS. Daugiau nei pusė visų mirties atvejų užregistruota šešiose šalyse ir jie aiškiai susieti su menku šių valstybių išsivystymo ir sveikatos apsaugos lygiu. Ataskaitoje įvardijami keturi veiksniai, kurie realiai mažina motinų mirtingumą: mažesnis pastojimo ritmas, pakankamas individualių pajamų lygis, motinų auklėjimas ir geri pribuvėjai. Abortas nėra minimas.

Tačiau prieš ruošiantis publikuoti šią ataskaitą, „The Lancet“ redaktorius Richard Horton susidūrė su nemalonia staigmena: su juo susisiekę asmenys spaudė atidėti ataskaitos spausdinimą iki 2011 metų.

Todėl kartu su ataskaita redaktoriui teko publikuoti prierašą, kuriame rašoma: „pasaulinei sveikatos bendruomenei reikia rimto apmąstymo apie tai, kaip reaguoti į naujus duomenis“. Ten pat, neįvardijant su juo susiekusių asmenų tapatybės, redaktorius rašo apie jų „susirūpinimą“, neturint jokių techninių priekaištų, jog ataskaita politiškai pakenks advokatavimui už motinas, įneš sumaištį tarp valstybių, politikų ir žiniasklaidos, sumažins įsipareigojimus dėl motinų sveikatos. Esą kol vyks „neproduktyvūs akademiniai ginčai, moterys toliau mirs“.

„The Lancet“ redaktorius išsakė kitokią nuomonę: priešingai, nuotolis tarp mokslinių diskusijų ir politinių sumetimų kenkia rimtiems debatams apie motinų mirtingumą mažinimą. Mokslas nekenkia, o padeda kovai su šia problema. Jis klausia ar „pasaulinė sveikatos bendruomenė nepajėgi priimti skirtingus balsus ir faktų šaltinius? Ar ji nepajėgi sukurti konstruktyvius būdus kurie leistų mokslininkams ir politikams kartu pasiekti susitarimą apie naujų atradimų reikšmę“?

Interviu „New York Times“ Richard Horton sakė, jog buvo prašoma „atidėti“ naujos ataskaitos išspausdinimą iki kelių svarbių renginių pabaigos: po JTO susitikimų balandžio, birželio ir gruodžio mėnesiais bei po Ramiojo vandenyno (regiono) sveikatos susitikimo birželio mėnesį. Tokiuose susirinkimuose už abortus pasisakančios organizacijos yra aktyvios dalyvės, neretai gaunančios didelį finansavimą.

„The Lancet“ redaktorius neužsiminė apie galimą cenzūrą ar apie vertę politinių sprendimų, kurie sąmoningai remiami pasenusiais duomenimis, tik santūriai pridūrė, jog „tai vienas iš tų momentų, kai mokslas ir advokatavimas konfliktuoja“. (rk)