Vadovaudamas pirmiesiems Petrinių mišparams popiežius pranešė apie steigiamą naują Popiežiškąją tarybą, kuri rūpinsis sekuliarizuotų šalių naujuoju evangelizavimu

Birželio 29 dieną Bažnyčios liturgijoje minimi apaštalai šventieji Petras ir Paulius. Šv. Petras yra pagrindinis Vakarų Bažnyčios globėjas, panašiai kaip jo brolis Andriejus – Rytų. Šv. Paulius vadinamas Tautų apaštalu, nes jau pačioje pradžioje į Bažnyčios bendriją subūrė daugybę tuometinio pasaulio gyventojų. Abu jie taip pat garbinami kaip Romos miesto globėjai, nes abu čia už Kristų paaukojo gyvybes ir abu čia palaidoti. Antradienio rytą popiežius Benediktas XVI šv. Petro relikvijas saugančioje Vatikano bazilikoje aukos iškilmės Mišias ir jų metu suteiks palijų – vienybės ir dvasinės valdžios ženklą – per pastaruosius vienerius metus paskirtiems naujiems arkivyskupams metropolitams. Iškilmėje dalyvaus ir, kaip kasmet, šia proga atvykusi Konstantinopolio Bažnyčios delegacija.

Dalyvaujant ortodoksų delegatams ir romiečiams, jau iškilmės išvakarėse, pirmadienio pavakare popiežius Benediktas XVI vadovavo pirmiesiems mišparams, kurie vyko Tautų apaštalo relikvijas saugančioje Šv. Pauliaus bazilikoje už Romos sienų.

Homilijoje popiežius priminė savo pirmtaką popiežių Paulių VI, kuris išrinktas į Petro sostą pasirinko Tautų apaštalo Pauliaus vardą ir sekdamas jo apaštališkojo uolumo pavyzdžiu vadovavo Bažnyčiai Vatikano II Susirinkimo ir pirmaisiais posusirinkiminiais metais. Homilijoje buvo paminėtas ir popiežius Jonas Paulius II, kuris suteikė Bažnyčiai stiprų misionierišką postūmį, visoje veikloje ir sprendimuose vadovaudamasis šv. Pauliaus žodžiais: „Kad aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos“ (1 Kor 9,16).

Remdamasis šituo palikimu, - sakė Benediktas XVI, - ir aš savosios Petro tarnystės pradžioje galėjau drąsiai sakyti, jog Bažnyčia yra nuolatos jauna ir atsvėrusi ateičiai. Tai kartoju ir dabar čia, prie Tautų Apaštalo kapo: Bažnyčia yra didžioji pasaulio atsinaujinimo jėga. Net ir sekuliarizuoto pasaulio dykumoje, žmogaus siela trokšta Dievo. Kai kurių pasaulio regionų da nepasiekė evangelizacija. Kitur Evangelijos sėkla jau seniai sudygo ir suleido gilias šaknis, tačiau sudėtinga pastarųjų šimtmečių dinamika ir sekuliarizacijos procesas sukėlė labai rimtą tikėjimo ir priklausymo Bažnyčiai krizę. Todėl, - pranešė popiežius,- nusprendžiau įkurti naują organizmą – Popiežiškąją tarybą – kad rūpintųsi nauju evangelizavimu šalyse, kuriose Bažnyčia jau turi ilgaamžę istoriją, bet kur dėl progresyvios visuomenės sekuliarizacijos juntamas „Dievo užtemimas“, metantis iššūkį ieškoti tinkamų priemonių, kuriomis būtų galima naujai siūlyti nepraeinančią Kristaus Evangelijos tiesą. (jm)