Tryliktasis eilinis sekmadienis

Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę. Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur jam apsistoti. Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės link. Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ Bet jis atsisukęs sudraudė juos. Jie pasuko į kitą kaimą.

Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“. Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“. (Lk 9,51-62)

TIKRI MOKINIAI, Mons. Adolfas Grušas

Pasiryžimas tapti Jėzaus mokiniu – tai visą gyvenimą trunkantis įpareigojimas, reikalaujantis daug energijos ir didelės tiesos savo širdyje. Tai darome, siekdami tikrai didelių tikslų: gyvenimo prasmės, savęs pačių bei savo vietos istorijoje suvokimo.

Atrodytų, kad tikrai didingų tikslų siekiantys mokiniai turėtų rasti supratimą, tam tikras privilegijas…

Tačiau Jėzus nėra pataikaujantis Mokytojas, Jis nenuleidžia kartelės savo mokiniams, nesileidžia į kompromisus, kad susilauktų pritarimo. Priešingai nei kiti praeities ar dabarties mokytojai ir pranašai, Jis netrokšta tapti įžymiu ar matyti Jį sekančias gausias minias. Jis nori tik skelbti Dievo Karalystę, parodyti visiems nelauktą ir nuostabų dangaus Tėvo veidą.

Savo mokinius Jėzus renkasi pats ir aiškiai pasako, ko iš jų tikisi. Reikia pripažinti, reikalavimai tikrai nemenki…

Išganytojas nori tokių mokinių, kurie sugebėtų įsipareigoti vardan Dievo Karalystės visiškai, atiduodami visą savo būtį, o ne vien tada, kai juos užplūsta mistinių išgyvenimų troškimas. Šio sekmadienio Evangelijos ištrauka pradedama pasakojimu apie tai, kaip Jėzus ryžtingai leidžiasi Jeruzalės linkui, į tą vietą, kur Evangelijos skelbimas patirs patį svarbiausią išmėginimą. Jėzus priima šį iššūkį ir be svyravimų leidžiasi kelionėn į miestą, kuriame žudomi pranašai, užgniaužiama bet kokia kita nuomonė, galinti atnešti kažką naujo, jei tik valdantiesiems ji atrodys pavojinga. Jėzus yra pasiryžęs mirti, kad tik visiems parodytų tikrąjį Dievo veidą. Tokio pat ryžto Jis laukia ir iš savo mokinių.

Šis ryžtas niekuomet negali virsti prievarta, netgi išreikšta vien tik žodžiais, net ir dėl geriausių motyvų. Neveltui Jėzus subara savo apaštalus, kurie ketino nubausti nesvetingo kaimo gyventojus. Artimiausi Jėzaus sekėjai, be abejo, jau buvo patyrę maldos švelnumą, praleidę laiką mąstymuose, kontempliacijoje, pasiekę neeilinių dvasinių aukštumų, tačiau šios gautos nesuskaičiuojamos malonės nesulaikė jų nuo viešai išreikšto, atrodytų, pačių geriausių motyvų sukelto pasipiktinimo, kuriam Jėzus aiškiai nepritarė.

Mokinys privalo mylėti taiką, o svarbiausia – siekti vidinės ramybės, kad pajėgtų suprasti ir pakelti savo paties nesėkmes ir likti ištikimu.

Iš tiesų nepakanka gražių tikėjimo patirčių, kad galėtume atsiversti savo širdyje, neužtenka intensyvaus maldos gyvenimo, kad išvengtume fanatiškumo bei netolerancijos pavojaus. Pernelyg dažnai sielovadą mes matuojame pasiektais rezultatais ir žinodami, kad esame pasiųsti būti tik Gerosios Naujienos sėjėjais, puolame į depresiją, jei nematome to skelbimo vaisių. Iš tiesų Dievo Karalystės logika sako kita: tikėjimą duoda ir augina pats Dievas, o mokinys gali jaustis ramus, nes žino, kad seka savo Viešpaties pėdomis…

Mokinys, sekantis Tą, kuris neturi nė kur galvos priglausti, neieško Dievo dėl savo didesnio asmeninio saugumo. Pernelyg daug krikščionių su Dievu užmezga artimą ir prieglobsčio ieškantį ryšį ir kreipiasi į Jį, kad būtų apsaugoti, savo tikėjimą suvokdami tarsi apsiaustą, savotišką lizdą. Jie jaučiasi išgąsdinti „pasaulio“, įsivaizduodami jį kupiną nuolatinių pavojų, bijo išeiti už savo parapijos, savo judėjimo, savo grupės ribų, nes yra įbauginti antievangelinės logikos, nesugebančios įsivaizduoti ir priimti Viešpaties Jėzaus su tikru giedrumu: juk Mokytojas Jėzus, kuris pats neturėjo kur galvos priglausti, neturės ir patogaus lizdo, į kurį galėtų surinkti savo mokinius…

Mokinys, sekantis gyvenimo Viešpatį, Tą, kuris yra aukščiau už bet kokius jausmus, kuris kalba net apie šeimyninių ryšių sumažinimą vardan Evangelijos, rūpinasi atsižadėti visiems pastebimo spindesio, ne kartą vedančio į dviprasmybę ir vidinę nelaisvę. Mokinys gyvena meile, semdamasis stiprybės iš Dievo meilės, suvokdamas, kad kartais ir šeimos ryšiai gali tapti netinkamais, jei tame trūks tikros nuoširdžios meilės ir pagarbos.

Jėzų sekantis mokinys visuomet žvelgia į ateitį, nelikdamas įsitvirtinęs savo praeityje, nėra vergiškai prisirišęs prie savo įpročių, nesislepia už žodžių „taip daro visi“, žvelgia pirmyn, ir labiau rūpinasi, kaip viską padaryti geriau dabar, negu kad nagrinėti tai, kas, kad ir geriausia, buvo praeityje. Mūsų bendruomenės perdaug dažnai rūpinasi labiau išsaugoti Evangelijos vertybes, negu ja gyventi. Pernelyg dažnai mūsų Bažnyčia desperatiškai rūpinasi išlaikyti savo privilegijas ir statusą, nepastebėdama, kad taip savotiškai tolsta nuo savo Mokytojo.

Sakytume, nerimą keliantys reikalavimai?…

Tačiau turime prisiminti, kad Jėzus savo mokiniams tai pasakė ne todėl, kad juos įbaugintų. Jis norėjo pasakyti, kad nori tikrų, garbingų žmonių, pasirengusių stoti prieš savo Viešpatį tiesoje. Galime sakyti, kad Jėzus yra labai reiklus, tačiau taip yra todėl, kad Jam reikalingos ne įbaugintos avelės iš zakristijos ar fanatiški skelbėjai, bet tikri, autentiški žmonės, vyrai ir moterys, kupini ieškojimo džiaugsmo, susižavėję savo Mokytoju ir pasiruošę liudyti jiems jau žinomą Gerąją Naujieną.

Ar mes esame pasiruošę?…