Dvyliktasis eilinis sekmadienis

Kartą, kai Jėzus nuošaliai vienas meldėsi, su juo buvo ir mokiniai. Jis paklausė juos: „Kuo mane laiko žmonės?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, treti sako, prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų“. Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras atsakė: „Dievo Mesiju“. Jėzus sudraudė juos, įsakydamas niekam to nepasakoti. Jis dar pridūrė, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikeltų. Jėzus pasakė visiems: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės. (Lk 9,18-24)

KAS ESI?

- Kas esi, Nazarieti? Kas esi man?

Savaime suprantamų atsakymų į šiuos klausimus nėra. Mes turime atsakyti į juos ne remdamiesi savo dešimties ar dvidešimties metų senumo patirtimi, kai buvome jauni ir kupini entuziazmo, o dabar, kuomet jau esame patyrę daugiau ar mažiau nesėkmių, pasijutę išduoti ir patys išdavę…

Tarp šios dienos ir rytdienos milijonai žmonių, paklusdami Viešpaties įsakymui, susirinks klausytis Jo žodžio ir sveikins Jį, ateinantį ant altoriaus duonos ir vyno pavidalais. To niekuomet nesusilaukia jokia pasaulio istorijos įžymybė. Vien tik nežinomas dailidė iš Nazareto, kuris taip ir būtų likęs paskendęs istorijos brūzgynuose, jei ne Jo nuolatinis buvimas, kurį išpažįsta milijonai visiškai skirtingų tarpusavyje žmonių, sužavėti Juo ir tapę Jo sekėjais, pasitikėdami liudijimais tų, kurie tvirtino Jį sutikę gyvą po Jo mirties.

Apie Jėzų ir Jo mokinius kalbama dažnai ir daug. Vos tik susidomėjimas viena tema atslūgsta, tuojau pat iškyla naujas klausimas: archeologiniai atradimai, patvirtinantys ar paneigiantys oficialią Jėzaus gyvenimo versiją, koks nors dramatiškas įvykis, primenantis vargą ir kančią, kuriais kai kurie Jėzaus sekėjai sumokėjo už savo liudijimą, kartais nepagailėdami net savo gyvybės, o gal akiplėšiškas propagandinis straipsnis, kalbantis apie Jėzaus ieškojimą ir tvirtinantis, kad Bažnyčia slepia nuo tikinčiųjų tikrąjį Jėzaus veidą…

Apie Jėzų diskutuojama, žmonės renkasi, kurioje pusėje jiems stoti, uždega dvasią, o kiekvienas, daugiau ar mažiau, jaučia pareiga apginti Jį, apsaugoti, suprasti, išsiaiškinti Jo pamokymus. Tiek tikinčiuosius, tiek netikinčiuosius jaudina šis Žmogus, savo gyvybę atidavęs už tai, ką skelbė, ir nesiėmęs jėgos, norėdamas apsiginti. Toks elgesys nesuprantamas, ir todėl nuolat iškyla tas pats klausimas:

- Kas iš tikrųjų Tu esi, Nazarieti?

Jei esame sąžiningi savęs pačių atžvilgiu ir mes, kurie vadiname save Jėzaus sekėjais, taip pat turėtume užduoti šį klausimą, tačiau mums Viešpats turėtų atsakyti kitu klausimu:

- Neklausk, ką apie mane galvoja kiti žmonės, o geriau atsakyk, kas aš esu tau?

Mėgindami atsakyti į tai neturime leistis į gilius apmąstymus ar pamėginti prisiminti, ką sako apie Jėzų katekizmas. Nuoširdžiai, atvira sąžine, nekreipdami dėmesio į bet kokius formalumus ir išankstinius vertinimus, kuriuos mūsų tolerancijos siekiantis pasaulis skiria Kristaus Bažnyčiai, pamėginkime pasakyti, kas kiekvienam iš mūsų yra Jėzus iš Nazareto…

Kolega? Draugas? Dievas? Mokytojas? Ilgesys? Ieškojimas? Rūsti teisybė?

Į panašų klausimą apaštalas Petras atsakė ryžtingai ir nedvejodamas: „Tu esi Mesijas“, o tai reiškia: Dievo siųstasis, pašvęstasis, kurio su ilgesiu laukė visa tauta. Petras atsakė teisingai, tačiau jis dar nežinojo, kas jo laukia ateityje, tad Jėzus pamokė savo apaštalą: Jėzaus asmenyje mes matome Tėvo veidą, nes Jėzus ir Tėvas yra viena, ir visa tai labai skiriasi nuo to, ko laukia ir tikisi Petras… ir mes.

Tai nėra raumenis demonstruojantis Dievas, ne Visagalis, kuris įveikia mūsų priešus, ne Dievas – nugalėtojas, priverčiantis visus įtikėti, neleidžiantis piktiesiems gundyti ir suvedžioti ištikimųjų. Jėzus kalba apie slaptumoje esantį Dievą, kuris nori būti mylimas už tai, kas yra, o ne už tai, ką duoda mums.

Tai Dievas, kurį verta sekti, nuostabus Dievas, dėl kurio pažinimo įmanoma pamiršti save, Dievas, dėl kurio galima netekti visko, Dievas kuris yra aukščiau bet kokių jausmų, ir bet kokių džiaugsmų, didesnis už bet kokį galimą turtą. Tai Dievas, kurį verta pažinti, netgi rizikuojant netekti padėties visuomenėje. Tik suvokę Jo didybę ir meilę, sugebėsime ir patys tokia meile dalintis, pajusime, kad kaip tik dėl to Jėzus atėjo pas mus.

Gal tada sugebėsime ir atsakyti, kas mums yra Jėzus iš Nazareto…