Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko pareiškimas dėl krikščioniškų religinių
simbolių naudojimo viešojoje erdvėje
2009 m. lapkričio 3 dienos Europos žmogaus teisių teismo sprendimas drausti religinių
simbolių, įskaitant Nukryžiuotojo, naudojimą viešuose pastatuose kelia nerimą dėl
galimų šio sprendimo pasekmių mūsų tautos kultūrai, identitetui, tradicijoms ir laisvei.
Toks teismo sprendimas sukuria pavojingą precedentą, kai tarptautinės institucijos
primeta kultūrų ir tradicijų įvairove pasižyminčioms valstybėms bei visuomenėms tam
tikrą „uniforminę“ vertybių sistemą, atspindinčią tik vienos pakraipos pasaulėžiūrą.
Minėtas Europos žmogaus teisių teismo sprendimas verčia atkreipti dėmesį į religijos
laisvės, valstybės ir Bažnyčios atskirumo, individualių ir kolektyvinių žmogaus teisių
klausimus.
Tauta ir visuomenė negali egzistuoti be kultūros ir tradicijų. Būtent
kultūra ir tradicijos suteikia visuomenei ir tautai savitumą ir tapatybę. Tuo tarpu
kultūra ir tradicijos visuomet yra susiję su tam tikromis toje visuomenėje priimtomis
vertybinėmis ir moralinėmis nuostatomis, kurios dažnai turi religines šaknis. Kultūrą
grindžiančios vertybinės nuostatos negali būti atskirtos nuo kultūros tuo pat metu
nesunaikinant pačios kultūros. Savo vertybinių bei moralinių šaknų netekusi kultūra
neišvengiamai praranda savo gyvybingumą ir ilgainiui sunyksta.
Tauta negali
būti laisva, jei ji neturi galimybės privačioje ir viešojoje erdvėje puoselėti savo
tradicijų, kultūros ir naudoti šią kultūrą bei tradicijas išreiškiančių simbolių.
Tai puikiai suvokė okupantai, siekiantys užgniaužti tautos laisvę, palaužti jos dvasią
bei susilpninti tautinę savimonę. Dar visai neseniai mūsų tautai teko išgyventi laikus,
kuomet tautiniai, valstybiniai ar religiniai simboliai viešojoje erdvėje buvo naikinami,
o jų naudojimas persekiojamas.
Šiandien dažnai visuomenės, bendruomenės bei
tautos teisė puoselėti savo identitetą, kultūrą, tradicijas, religiją yra bandoma
supriešinti su individualiomis žmogaus teisėmis. Tačiau neturi būti pamirštama, kad
žmogaus teisės neegzistuoja „beorėje“, vertybiškai neutralioje erdvėje. Jos visuomet
egzistuoja konkrečiame socialiniame ir kultūriniame kontekste. Žmogaus teisė puoselėti
savo kultūrinį, tautinį, religinį identitetą netektų prasmės, jei nebūtų gerbiama
konkrečių tautinių, religinių, pasaulėžiūrinių grupių teisė laikytis savo vertybių,
tradicijų ir jas puoselėti. Todėl individualios žmogaus teisės neturi būti įgyvendinamos
paneigiant tautos ar bendruomenės teisę puoselėti ir augančiai kartai perduoti jos
identitetą, sudarantį kultūrinį bei tradicinį paveldą. Prioriteto suteikimas egocentriniam
individualizmui, kuomet individui leidžiama pasinaudojant teisiniais instrumentais
apriboti bendruomenės ar visuomenės teisę puoselėti tam tikras vertybes bei tradicijas
vien todėl, kad kažkas joms nepritaria ar yra jų trikdomas, neprisideda prie tikros
žmogaus teisių plėtros.
Dažnai viešosiose diskusijose minimas valstybės ir
Bažnyčios atskirumas nereiškia, kad religiniai simboliai ir tradicijos, sudarančios
valstybėje gyvenančios ir valstybę kuriančios tautos kultūrinio paveldo bei identiteto
dalį, turi būti pašalintos iš viešų erdvių, įstaigų ar mokyklos. Visa kas sudaro mūsų
tautos kultūrinį paveldą turi teisę būti puoselėjama visuomenėje, valstybėje ir mokykloje.
Neįmanoma vienu metu pasisakyti už nacionalinės kultūros puoselėjimą ir tuo pat metu
uždrausti naudoti tą kultūrą išreiškiančius simbolius. Uždraudusi naudoti religinius
simbolius mokyklose, visuomenė prarastų galimybę perduoti tų simbolių išreiškimo tapatybę
ir vertybes būsimai kartai, tuo pačiu rizikuodama prarasti savo tapatybės šaknis bei
identiteto išsaugojimo ateityje perspektyvas.
Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas pasaulietinės valstybės principas nereiškia,
jog valstybė turi būti priešiška tautos istorinio bei kultūrinio paveldo dalimi esantiems
religiniams simboliams ar religinių tradicijų puoselėjimui viešojoje erdvėje. Reikalavimas
iš viešosios erdvės ar mokyklų pašalinti religinius simbolius nerodo, kaip kartais
mėginama teigti, valstybės neutralumo bei neužtikrina tikro pliuralizmo. Toks reikalavimas
tik rodo, kad prisidengiant neutralumo ir pasaulietiškumo šūkiais prioritetas atiduodamas
ateistinei pasaulėžiūrai bei sekuliarizmo ideologijai.
Nukryžiuotasis simbolizuoja
paties Dievo, tapusio tikru žmogumi ir atidavusio savo gyvybę vardan žmonijos ateities,
meilę kiekvienam žmogui nepriklausomai nuo jo tautybės, rasės, lyties, amžiaus, padėties.
Kryžiaus simbolis liudija žmogaus asmens vertę Dievo akyse. Būtent ant žmogaus, kaip
asmens sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą sampratos pagrindo susiformavo Europos
kultūra bei Vakarų civilizacija. Kryžiaus simbolio buvimas viešojoje erdvėje bei ugdymo
įstaigose liudija šias Europos, o kartu ir mūsų tautos kultūros šaknis. Pamatinis
religijos laisvės principas reiškia laisvę išpažinti pasirinktą religiją, jos laikytis
ir ją skleisti. Tačiau pats kryžiaus buvimas viešojoje erdvėje negali jokio asmens
priversti priimti tikėjimą, apriboti jo laisvę išpažinti kitą religiją ir ją skleisti.
Todėl nerimą kelia Europos žmogaus teisių teismo sprendimas, pakeičiantis religijos
laisvės sampratą ir sukuriantis iš esmės naują „žmogaus teisę“ nebūti trikdomam nepatinkančių
religinių simbolių. Tokio precedento įtvirtinimas reikštų, jog kiekvienas individas,
nepatenkintas krašto, kuriame gyvena kultūrą atspindinčiais simboliais, be pagrįstos
priežasties galėtų kelti bylą prieš valstybę Europos žmogaus teisių teisme.
Todėl
sveikiname Lietuvos Vyriausybės sprendimą kartu su kitomis šalimis palaikyti Italiją
Europos žmogaus teisių teisme, dalyvaujant trečiąja šalimi bei siekiant apginti valstybių
ir tautų teisę puoselėti savo kultūrą, pasirinktas tradicijas ir vertybes. Europa
gali išlikti tik jei bus gerbiama ją sudarančių tautų laisvė puoselėti savo kultūrą
ir krikščioniškas kultūros šaknis.