Vienuoliktasis eilinis sekmadienis

Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.

Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“ O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“. Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“

„Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės? Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“. Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“.

Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“. O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“.

Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“ O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ (Lk 7, 36-8, 3)

MYLIMI NUSIDĖJĖLIAI

Fariziejus Simonas manė padaręs labai gerą darbą, kad pakvietė nevienareikšmiškai vertinamą Mokytoją į savo namus papietauti. Jis neniekino Jėzaus, kaip tai darė nemaža fariziejų, net priešingai: iš tikrųjų domėjosi dailide iš Nazareto, kurį žmonės laikė pranašu. Pasisveikinę visi išsitiesė prie plataus žemo stalo, apkrauto visokiomis gėrybėmis. Izraelyje buvo įprasta, kad puotos metu buvo paliekamos atviros durys, taip leidžiant praeiviams užeiti ir pasigėrėti išskirtiniu namų šeimininko vaišingumu.

Vis tiktai, kuomet Simonas ir jo svečiai pamatė pro duris įeinančią „tą“ moterį, visi staiga nutilo. Sąmyšis augo, o moteris prisiartino prie Jėzaus, atsiklaupė prie jo kojų ir staiga pravirko. Moteris paleido plaukus, kas buvo labai dviprasmiška, ir, jei tai būtų padariusi ištekėjusi moteris, vyras būtų turėjęs visišką teisę reikalauti skyrybų, ir tais plaukais pradėjo šluostyti jos ašarų sudrėkintas Jėzaus kojas.

Sumišimas pasiekė kosmines aukštybes. Savo Širdyje Simonas mėgino pateisinti Jėzų: tikriausiai Jis nėra pranašas, nes, jei toks būtų, žinotų, kas yra toji moteris, drįsusi Jį paliesti, kad viešos nusidėjėlės prisilietimas daro Jėzų nešvariu.

Tačiau Jėzus šypsosi. Jis žino, kad prieš Jį stovi du nusidėjėliai: prostitutė ir fariziejus…

Moteris yra prostitutė: „ta moteris“, pažymėta, nusidėjėlė, pasmerktoji. Niekam nerūpi, kodėl ji priėjo prie tokio gyvenimo, veidmainiams padoriesiems neįdomu, kodėl ji padarė šį skaudų pasirinkimą,- ji visąlaik buvo jų pasmerkta ir liks pasmerkta. Vardan tikėjimo ir moralės, pastatančios neįveikiamo aukščio sienas, ši moteris tik atlieka savo vaidmenį, tampa blogio įsikūnijimu. Jokio supratimo, jokios galimybės, vien tik panieka, net ir tada, kai „teisieji“ naudojasi jos kūnu…

Dabar ši moteris verkia. Verkia ne iš nevilties, bet todėl, kad jaučiasi mylima, suvokdama, kad Dievas jos neatstumia. Ji nieko neteisia, nebando pati teisintis, neieško jokių dviprasmybių. Ji išverkia savo skausmą, visas savo tamsybes, visą susikaupusį pyktį. Joje tebegyvenanti maža mergaitė atskleidžia sau visiško gailestingumo spindesį.

Kaip nebūtų keista, ir fariziejus Simonas savotiškai parsiduoda. Jis parsiduoda Dievui, ir tai už gerą užmokestį. Jis gerai žino religijos taisykles bei Izraelio įstatymus, ne taip, kaip aplink jį gyvenantys nemokšos, visiškai nesidomintys Įstatymu. Jis moka dešimtinę nuo savo pajamų, meldžiasi, dieną ir naktį studijuoja Įstatymą. Jis privilegijuotas pilietis, jo nuopelnus pripažįsta visi. Jis pamaldus, bet šaltas. Jis gali teisti, nes įstatymai yra jo pusėje, gali išlaikyti atstumą nuo kai kurių žmonių.

Jėzus prabyla į abu nusidėjėlius…

Moteriai Jis paaiškina, kad Dievo teisingumo matas yra meilė ir atleidimas. Moteris mylėjo, mylėjo blogai, darydama bloga, tačiau mylėjo. Dievui, kuris pats yra Meilė, to pakanka, Jis pripažįsta meilę ir tada, kai ši buvo sudaužyta, trapi ir kupina nevilties. Dievui šito gana: Jis nesilaiko jokios žmogiškos logikos – religinės, moralinės, pilietinės, ir iš karto eina prie klausimo esmės. Jėzus sako, kad reikia žvelgti į vidų, įvertinti troškimus, pastebėti skausmą, pripažinti tiesą. Tokia meilė yra atleidimo pradžia, atleidimo, kurį visada dovanoja Dievas – visada veltui, visada besąlygiškai, skatinamas vien tik meilės.

Į Simoną Jėzus prabyla švelniai, be pykčio, siūlydamas išspręsti uždavinį apie du skolininkus: vieną - turintį nedidelę skolą, kitą – įsiskolinusį smarkiai, tačiau netikėtai sužinojusius, kad skola dovanota. Kuris bus labiau patenkintas. Prieš atsakydamas Simonas svarsto ir nusprendžia teisingai, tuo parodydamas, kad yra pasirengęs į pasaulį žvelgti Dievo žvilgsniu. Jis, fariziejus, raginamas įsivaizduoti save skolininko vietoje, nes Dievui nesvarbus pamaldumas, jei jis nėra pagrįstas asmeniniu išgyvenimu, Dievas ieško ne teisiųjų, bet savo vaikų, ir Jam nėra svarbus mūsų dvasinis įvaizdis. Jis iš savo mokinių laukia tiesos, sugebėjimo pakelti kančią, tvirtybės, netgi jei mokinys ir suklystų.

Mes visi esame parsiduodantys nusidėjėliai…

Parsiduodame už komplimentą apie mūsų šventumą, kad galėtume paglostyti savąjį „aš“, kad visuomenėje ir Bažnyčioje turėtume pripažintą vietą, kad būtume vertinami, gal ir ne kaip patys geriausi, bet ir ne menkesni už kitus. Kai kurie gal netgi išduoda draugus, kad tik nereiktų pripažinti savo klaidų…

Ir vis tiktai: visus mus Dievas myli ir mums atleidžia!

Dievas atleidžia nusidėjusiai moteriai, fariziejui Simonui ir man…

Visus Dievas myli, visiems atleidžia, visus atpirko ir visus gelbsti: vyrus ir moteris, Dievo mokinius ir ieškotojus. Visi, jei tik to norime, kuriame Bažnyčią, Dievo svajonę, bendruomenę žmonių, savo gyvenime patyrusių Tėvo švelnumą ir todėl sugebančių atleisti ir būti gailestingais… (Mons. Adolfas Grušas)