Artimųjų Rytų Bažnyčioms skirtos būsimosios Vyskupų Sinodo asamblėjos „Instrumentum
laboris“ apžvalga
Sekmadienį Kipro sostinėje aukodamas Mišias, popiežius Benediktas XVI kartu su juo
koncelebravusiems Artimųjų Rytų katalikiškų Bažnyčių vadovams įteikė spalio mėnesį
vyksiančios Vyskupų Sinodo specialiosios asamblėjos, skirtos katalikų bendruomenių
gyvenimui Artimuosiuose Rytuose, „Instrumentum laboris“ – tai yra, dokumentą, kuriame
sintetiškai pateikta visa būsimojo Sinodo susirinkimo problematika.
Šis dokumentas,
visų pirma dėl labai aiškiai įvardytos labai sunkios palestiniečių katalikų dabartinės
situacijos, susilaukė labai plataus atgarsio pasaulio žiniasklaidoje. Vis dėlto, sekmadienį
paskelbtame dokumente nesiribojama vien Izraelio okupacijos smerkimu; lygiai taip
pat ir būsimuosiuose Sinodo posėdžiuose bus analizuojamas kur kas platesnis Artimuosiuose
Rytuose gyvenančių katalikų problemų ir jų sprendimo galimybių spektras.
Sekmadienį
Artimųjų Rytų Bažnyčių vadovams popiežiaus įteiktas Vyskupų Sinodo „Instrumentum laboris“
– tai 35 puslapių dokumentas, kuriame, suskirstytos į tris pagrindinius skyrius, įvardytos
net 123 būsimųjų Sinodo debatų temos, atrinktos pasirengimų metu.
Artimųjų
Rytų šalyse gyvenančių katalikų Bažnyčių ir bendruomenių padėties apžvalga pradedama
istoriniu ekskursu, primenančiu, kad ne kur kitur, bet būtent Artimuosiuose Rytuose
Bažnyčia žengė pirmus žingsnius, kad čia ji augo ir plėtėsi, čia vyko pirmieji krikščioniškąjį
mokymą suformulavę visuotiniai Susirinkimai. Nepaisant vėliau įvykusio islamo religijos
įsigalėjimo ir skilimų tarp pačių krikščionių, dabartiniai Artimųjų Rytų krikščioniškų
bendruomenių nariai nėra savo šalyse nei ateiviai, nei svetimšaliai, bet tikrieji
autochtonai, gyvenantys savo protėvių žemėje.
Šiandien jų skaičius nedidelis,
tačiau jie, kaip ir visi Bažnyčios nariai, turi tas pačias teises ir tokią pačią atsakomybę
už Evangelijos skelbimo ir liudijimo misiją. Nepaisant nedidelio skaičiaus ir to,
kad jie savo šalyse yra laikomi religinių mažumų nariais, Artimųjų Rytų krikščionys
turi teisę tomis pačiomis sąlygomis su visais gyventojais dalyvauti savo visuomenių
ekonominės, socialinės ir kultūrinės pažangos kūrime.
Dokumente apžvelgta ir
Artimųjų Rytų šalių politinės situacijos įtaka krikščionių gyvenimui. Dėl Izraelio
okupacijos labai sunkus kasdienis gyvenimas palestiniečių teritorijose. Irake karo
sukurstytos blogio jėgos įsibrovė į politines sroves ir religines bendruomenes. Libane
susivaidiję patys krikščionys ir ne viena grupė nesugeba pasiūlyti tokio politinio
projekto, kuris būtų priimtinas ir kitoms. Egipte įsivyravo politinis islamizmas,
dėl kurio krikščionys patys traukiasi arba varomis lauk iš viešo gyvenimo. Kitose
šalyse autoritariniai režimai arba diktatūros verčia krikščionis tylėti. Turkijoje
dabar taikoma pasaulietiškumo samprata kelia problemų religijos laisvei.
Religijos
laisvei skirtoje dokumento dalyje pirmiausia atkreipiamas dėmesys į Artimųjų Rytų
šalyse labai glaudžiai susijusias religinę ir kultūrinę žmonių tapatybes, o tuo pačiu
ir į šiame regione labiau negu kitur būdingą įtarumą, kad krikščionių socialinėje
bei kultūrinėje veikloje glūdi paslėptas prozelitizmas. Įvardijus šią problemą primenama
ne kartą skelbta pozicija, jog Bažnyčia, vykdydama artimo meilės darbus niekada nebando
kitiems primesti savo tikėjimą. Kaltinimai prozelitizmu ir bendras nepasitikėjimas,
sakoma dokumente, didžiausia dalimi priklauso nuo bendros religijos laisvės padėties
visuomenės, kuriose krikščionys sudaro mažumas. Būsimosios Sinodo asamblėjos darbo
dokumente taip pat įvardytas pastaraisiais dešimtmečiais gimęs vadinamais politinis
islamas, tai yra religijos ir politinių tikslų tapatinimo tendencija islamiškose visuomenėse.
Dalis
dokumento nagrinėja krikščionių emigracijos iš Artimųjų Rytų į Vakarų Europą ir Ameriką
problema, kuri kelia rimtą grėsmę senųjų, krikščionybės pradžią menančių bendruomenių
išlikimui. Kalbama ir apie priešingą reiškinį krikščionių iš Azijos imigraciją, tačiau
pastarieji, nesugeba arba neturi teisės tapti vietos visuomenės pripažįstamomis mažumomis.
Sinodo
darbo dokumentas taip pat nagrinėja krikščionių vienybės ugdymo problematiką, kuri
Artimuosiuose Rytuose reiškia ir būtinumą glaudžiau bendradarbiauti įvairių tradicijų
katalikiškoms Bažnyčioms, ir ekumenizmo vystymą. Taip pat aptariamos krikščionims
skirtos pareigos skelbti ir liudyti implikacijos, kurias lemia vietos sąlygos ir Artimųjų
Rytų šalių religinis, kultūrinis ir socialinis kontekstas. Visų pirma čia kalbama
apie pačių katalikų sąmoningumo kėlimą, apie katechezę, švietimą, apie liturgijos
atnaujinimą kartu išsaugant ir senovines tradicijas. Šiame skyriuje taip pat kalbama
apie katalikų Bažnyčių ekumeninius ryšius su kitomis regiono Bažnyčiomis ir apie religinį
dialogą su judaizmu ir islamu. Kalbant apie krikščionišką liudijimą visuomenės kasdieniame
gyvenime, primenama, kad nemaža dalis Artimųjų Rytų krikščionių gyvena karo sąlygomis
ir jų liudijimas neretai virsta herojiška kankinyste.
Galiausiai, dokumento
pabaigoje, aptartas krikščionių santykis su moderniosios kultūros iššūkiais, su sekuliarizacija,
konsumizmo plitimu, kuris, nors ir kartais skirtingai negu Vakarų visuomenėse, juntamas
ir Artimuosiuose Rytuose. (jm)