Popiežiaus Benedikto XVI Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės homilija

Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės šventosiose Mišiose, ketvirtadienio vakare aukotose už Vatikano ribų, šv. Jono bazilikoje Laterane, popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie kunigystės ir Eucharistijos sąsajas.

Iškilmės Šventojo Rašto skaitiniai iš Pradžios knygos ir psalmių parodo, jog Kristus, Mesijas, yra ne tik Karalius, bet ir Kunigas „Melchizedeko būdu“. Skaitiniai iš pirmojo laiško korintiečiams ir Evangelijos pagal Luką pasakoja apie Eucharistijos slėpinį.

Apaštalas Paulius primena apie „Viešpaties vakarienės“ prasmę ir reikšmę, kurią jis perdavė korintiečių bendruomenei, tačiau kuri rizikavo būti primiršta. Evangelijos ištrauka pasakojo apie duonos ir žuvies padauginimo stebuklą; tai tarsi ženklas apie būsimą Jėzaus savęs paties dovaną. Abiejuose tekstuose pabrėžiama Jėzaus malda laužant duoną. Tačiau taip pat yra ir skirtumų: jei dalindamas duoną ir žuvį miniai Jėzus dėkoja savo Tėvui už maisto žmonėms parūpinimą, tai Paskutinėje Vakarienėje duoną ir vyną Jėzus paverčia savo Kūnu ir Krauju, kad jo mokiniai galėtų juo maitintis ir gyventi gilioje bendrystėje su Juo.

Pirmas dalykas, kurį visada reikia prisiminti yra tai, kad Jėzus nebuvo kunigas pagal judėjišką tradiciją. Jo šeima nebuvo kunigiška. Jis nepriklausė Aarono palikuonims, bet Judo. Todėl teisė jam neleido būti kunigu. Jėzaus iš Nazareto asmuo ir veikimas priklauso labiau ne senųjų kunigų, tačiau pranašų tradicijai.

Šioje perspektyvoje Jėzus nutolsta nuo ritualinio religijos supratimo ir kritikuoja pirmenybės teikimą žmogiškoms ritualinio tyrumo normoms, o ne Dievo įsakymų gerbimui, pirmiausia, meilės Dievui ir artimui, kuri yra svarbiau už visas atnašas ir aukas. Ir Jo paties mirtis, kurią mes, krikščionys, vadiname „auka“, neturi nieko bendro su senosiomis aukomis.

Tačiau kokia vis dėlto prasme Jėzus yra kunigas? Tai, pasak Šventojo Tėvo, aiškina laiško Žydams autorius, pagal kurį Jėzaus dvasinė agonija Getsemanėje ir kančia tuo pat metu yra malda ir atnaša. Kitaip tariant, pats Jėzus tampa gyvąja auka, kad visus išgelbėtų. Jis tampa kunigu, kad prisiimtų visą pasaulio nuodėmę. Tėvas jam suteikia tokią kunigystę perėjimo nuo mirties prie prisikėlimo metu. Jėzaus kentėjimas buvo tarsi kunigo įšventinimo apeigos. Jis nėra kunigas pagal Mozės įstatymą, tačiau „Melchizedeko būdu“, pranašišku būdu, priklausomai tik nuo ypatingo ryšio su Dievu. Jis yra aukščiausias ir tobulas kunigas, išgelbėjimo Tarpininkas visiems.

Kristaus kunigystė didžiausią prievartą ir neteisybę pavertė didžiausiu meilės ir teisingumo aktu. Tai yra Kristaus kunigystės vaisius, kurį Bažnyčia paveldėjo ir pratęsia dviguba visų pakrikštytųjų ir įšventintųjų tarnų kunigystės forma. Visi, kunigai ir tikintieji, maitinamės ta pačia Eucharistija, visi prieš ją lenkiamės, nes joje yra mūsų Mokytojas ir Viešpats, joje yra tikras Jėzaus, Aukos ir Kunigo, Kūnas. (rk)