Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė

Šį ketvirtadienį Bažnyčios liturginiame kalendoriuje yra minima Kristaus Kūno ir Kraujo šventė, Devintinės. Kai kuriuose pasaulio kraštuose ši iškilmė nukeliama į sekmadienį, taip pat ir Lietuvoje, tačiau Vatikane ji švenčiama ketvirtadienį ir šia proga popiežius vakare aukoja Šventąsias Mišias šv. Jono bazilikoje Laterane ir po jų vadovauja Eucharistinei procesijai iki kitos, Didžiosios Marijos bazilikos.

Kristaus Kūno ir Kraujo šventės ištakos siekia XIII amžių ir yra susietos su šventosios Julienne de Cornillon vardu. Ši šventoji ir mistikė, gyvenusi XIII amžiaus pradžioje Lježo mieste, dabartinėje Belgijoje, pasižymėjo ypatingu pamaldumu Eucharistijai ir su jos raginimu Lježo diecezijoje pirmą sykį buvo surengtos Eucharistijos pagarbinimo apeigos. Beje, jai teko įveikti nemenką opoziciją. Ne visiems teologams ir Bažnyčios žmonėms atrodė, kad tokios šventės reikia, o Lježo miestiečiai priešinosi šventės įsteigimui dėlto, kad nenorėjo dar vienos pasninko dienos.

Visoje visuotinėje Bažnyčioje šią šventę įvedė popiežius Urbonas IV 1264 metais, buvęs šventosios Julienne de Cornillon nuodėmklausys. Kristaus Kūno ir Kraujo šventės įsteigimui galutinę paskatą suteikė taip vadinamasis „Bolsenos stebuklas“: vienam kunigui aukojant Mišias šiame nedideliame Italijos miestelyje, Mišių Ostija pasruvo tikru krauju. Apie tai nedelsiant buvo pranešta Urbonui IV, buvusiame netolimame Orvieto mieste, kuris pasiuntė vieną vyskupą ištirti aplinkybių ir išklausyti liudijimų. Pasiuntinys pargabeno popiežiui kunigo liturginius rūbus su išlikusiomis kraujo dėmėmis. Dar ir šiandien keliautojai gali aplankyti gražią Orvieto katedrą ir joje pamatyti visus šiuos įvykius atvaizduojančią freską. Ten pat kaip relikvija yra saugomas ir liturginis rūbas.

Ir kaip paskutinėje trečiadienio bendrojoje audiencijoje priminė popiežius Benediktas XVI, po Kristaus Kūno ir Kraujo šventės įsteigimo Urbonas IV kreipėsi į dominikonų teologą šv. Tomą Akvinietį, kad šis sukurtų liturginius tekstus. Šio didžio teologo plunksnai priklauso himnas „Pange lingua“, kurio du paskutiniai posmai dažnai sugiedami Mišių pabaigoje. Tai ir Lietuvoje puikiai žinoma giesmė, giedama per Eucharistinį palaiminimą: „Prieš taip Didį Sakramentą/Pulkim, galvas lenkdami/nes jau seną Testamentą/maino įstatai nauji; Tikim paslaptį tą šventą/Kristaus Žodį gerbdami“.

Šis himnas, sudėtas iš šešių posmų, visada giedamas ir popiežiaus vadovaujamose Kristaus Kūno ir Kraujo šventės Mišiose.

Tiesa, nors Eucharistinių procesijų nuo šv. Jono Laterane bazilikos iki Didžiosios Marijos bazilikos tradicija žinoma nuo XVI amžiaus, tačiau 1870 metais ji dėl istorinių aplinkybių buvo nutrūkusi. 1979 metais ją atgaivino popiežius Jonas Paulius II. (rk)