Bendroji trečiadienio audiencija. Šv. Tomas Akvinietis

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius Benediktas XVI grįžo prie katechezių apie didžiuosius viduramžių mąstytojus ciklo, kurį buvo kuriam laikui nutraukęs dėl kelionių ir dėl meditacijų apie kunigystę.

Paskutinysis krikščionių mąstytojas, apie kurį popiežius kalbėjo bendrojoje trečiadienio audiencijoje, buvo šv. Bonaventūra, pranciškonas. Šio trečiadienio audiencijoje Šventasis Tėvas kalbėjo apie Tomą Akvinietį (1224/25-1273), didį dominikonų teologą, „Doctor Angelicus“.

Tomas gimė tarp 1224-1225 metų kilmingoje šeimoje, kuri turėjo pilį netoli Aquino miestelio (centrinėje Italijoje). Netoliese buvo garsioji benediktinų Montecassino abatija. Joje Tomas gavo pirmuosius išsilavinimo pagrindus, o vėliau gyveno Neapolyje, tuo metu Sicilijos karalystės sostinėje, kurioje veikė karaliaus Frederiko II įsteigtas žymus universitetas. Jame be apribojimų buvo mokoma Aristotelio filosofijos. Tai buvo pirmoji Tomo pažintis su graikų filosofu. Taip pat Neapolyje gimė Tomo dominikoniškas pašaukimas.

Tomo šeima prieštaravo pasirinkimui stoti į dominikonų ordiną ir jis buvo priverstas grįžti į namus. Vis dėlto 1245 metais, jau pilnametis, Tomas galėjo grįžti prie savo pasirinkto kelio ir buvo pasiųstas į Paryžių studijuoti teologijos. Jo mokytojas buvo kitas šventasis, Albertas Didysis, garsus Aristotelio darbų ir juos komentavusių arabų eruditų žinovas. Tarp jų užsimezgė nuoširdi draugystė, pažymėta abipusės pagarbos.

Tuo metu lotyniškojo pasaulio kultūra susidūrė su Aristotelio darbais, kurie prieš tai ilgą laiką buvo nežinomi. Filosofo raštuose apie etiką, pažinimą, metafiziką, sielą buvo išplėtota pilna pasaulio vizija, be Kristaus ir anksčiau už Kristų, remiantis tik protu. Ši vizija buvo labai patraukli jaunimui ir daugelis entuziastingai, dažnai nekritiškai priėmė milžinišką senovinio pažinimo bagažą, kuris, rodės, galėjo atnaujinti kultūrą ir atverti naujus horizontus.

Kiti, priešingai, bijojo, kad pagoniškas Aristotelio mąstymas prieštarauja krikščioniškam tikėjimui ir atsisakė jį studijuoti. Susitiko dvi kultūros: ikikrikščioniškoji Aristotelio kultūra, su jos radikaliu racionalizmu, ir klasikinė krikščioniškoji kultūra. Kai kurie atmetė Aristotelį tokį, kokį jį pristatė tokie arabų komentuotojai kaip Averojus ir Avicena, kurie lotyniškajam pasauliui perdavė Aristotelio filosofiją.

Pavyzdžiui, šie komentatoriai mokė, kad egzistuoja visuotinis protas, visiems bendra dvasinė substancija. Taigi, žmogus yra nuasmeninamas, jis neturi asmeninio proto. Arba kitas diskutuotinas arabų komentatorių teiginys yra apie tai, jog pasaulis toks pat amžinas, kaip ir Dievas.

Tomas Akvinietis, Alberto Didžiojo mokinys, pats išsamiai studijavo Aristotelio raštus ir jo interpretuotojus, pasirūpindamas naujais Aristotelio raštų vertimais į lotynų kalbą. Jis nesirėmė tik arabų komentatoriais, tačiau asmeniškai skaitė Aristotelio raštus ir juos komentavo, skirdamas tai, kas vertinga ir kas abejotina. Tokiu būdu, anot popiežiaus Benedikto XVI, Tomas Akvinietis įtakojo filosofijos, teologijos ir netgi kultūros istoriją keliems šimtmečiams.

Didysis Akviniečio darbas, pasak Šventojo Tėvo, buvo dviejų kultūrų sintezė tuo metu, kai tikėjimas, rodos, turėjo pasiduoti protui. Tomas parodė, kad tarp proto ir tikėjimo yra harmonija: tai, kas atrodė protinga ir nesuderinama su tikėjimu, iš tikro nebuvo protinga. Ir priešingai, su tikru racionalumu nesuderinamas tikėjimas iš tikro nebuvo tikėjimas. (rk)