2010-05-23 17:03:31

Benedikto XVI Sekminių homilija: Dvasios ugnis nenaikina, tačiau keičia


Per iškilmingą Sekminių šventimą esame kviečiami išpažinti mūsų tikėjimą į Šventosios Dvasios buvimą ir veikimą ir melsti jos išsiliejimo ant mūsų, Bažnyčios ir viso pasaulio. Tad padarykime sava, su ypatingu susikaupimu, pačios Bažnyčios maldą: ateik, Šventoji Dvasia! Šis kvietimas, toks paprastas ir betarpiškas, bet taip pat nepaprastai gilus, pirmiausia ištryško Jėzaus širdyje. Dvasia yra dovana, kurios Jėzus paprašė ir toliau prašo dėl savo bičiulių. Tai pirma ir pagrindinė dovana, kurią (Jis) mums gavo su savo Prisikėlimu ir Žengimu į Dangų, - sekmadienį, per iškilmingų Sekminių Mišių homiliją šv. Petro bazilikoje sakė popiežius Benediktas XVI.

Šventasis Tėvas priminė Jėzaus žodžius, pasakytus apaštalams per Paskutinę Vakarienę: „jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“ (Jn 14, 15-16). Šie žodžiai mums atskleidžia besimeldžiančią Jėzaus širdį, jo sūnišką ir brolišką širdį. Ši malda pasiekia savo viršūnę ir išsipildymą ant kryžiaus, kartu su visišku Jėzaus savęs atidavimu. Ji nenutrūksta ir Danguje, kur Jėzus sėdi Tėvo dešinėje. Jėzus visada išgyvena savo užtarimo kunigystę ir visada meldžiasi už mus, prašydamas Tėvo Šventosios Dvasios dovanos.

Pasakojimas apie Sekmines „Apaštalų Darbuose“ supažindina su Dievo veikimo „nauja kryptimi“, prasidėjusia su Kristaus Prikėlimu. Iš mirusio ir prisikėlusio, pas Tėvą sugrįžusio Dievo Sūnaus dabar į žmoniją pučia, su nepaprasta jėga, dieviškas pūtimas, Šventoji Dvasia. Koks yra šios naujos ir galingos Dievo savęs komunikacijos vaisius? Ten, kur buvo skilimai ir svetimumas, ji kuria vienybę ir supratimą. Prasideda žmonijos šeimos suvienijimas. Asmenys, dažnai iki tol buvę tik tarpusavyje besivaržantys žmonės, pasiekti Kristaus Dvasios atsiveria bendrystei, kuri juos padaro naujo kūno, Bažnyčios dalimi. Tai yra Dievo veikimo pasekmė – vienybė. Todėl vienybė yra Bažnyčios „vizitinė kortelė“ visuotinės istorijos bėgyje. Nuo pat pradžių, nuo Sekminių dienos, Bažnyčia kalba visomis kalbomis. Visuotinė Bažnyčia yra pirmiau už dalines Bažnyčias, tad šios turi derintis prie jos pagal vienybės ir visuotinumo kriterijus. Bažnyčia niekada nelieka įkalinta politinėse, rasinėse ar kultūrinėse ribose; ji negali susimaišyti su valstybėmis ar valstybių federacijomis, nes jos vienybė yra kitokia ir siekia peržengti visas žmogiškas ribas.

Iš čia kyla praktinis kriterijus krikščioniškam gyvenimui: kai asmuo ar bendruomenė užsidaro savo mąstymo ir veikimo būde, tai ženklas, kad tolstama nuo Šventosios Dvasios. Krikščionių ir dalinių Bažnyčių kelias visada turi būti gretinamas ir harmonizuojamas su vienos ir katalikiškos Bažnyčios keliu. Tai nereiškia, kad Šventosios Dvasios sukurta vienybė yra tam tikras egalitarizmas, vienos kultūros primetimas. Priešingai, per Sekmines apaštalai kalba skirtingomis kalbomis, kad kiekvienas suprastų (jų) žinią. Dvasios vienybė pasireiškia per supratimo pliuralizmą. Bažnyčia savo prigimtimi yra viena ir daugialypė, turinti gyventi visose tautose, visose kultūrose ir socialiniuose kontekstuose, iš kitos pusės, išlikdama nepriklausoma nuo vienos paskiros kultūros ar valstybės. Visada ir kiekvienoje vietoje Bažnyčia turi būti iš tikro katalikiška ir visuotinė, visų namais.

„Apaštalų Darbuose“ vardijamos tautos, kurioms priklausantys žmonės stebėjosi išgirdę apaštalus, pilnus Šventosios Dvasios, kalbančius jų kalbomis. Išvardijama daugiau nei 12 tautų ir jau vien tai yra universalumo ženklas. Ir ne tik. Šv. Lukas mini „romėnus“, kurie atstovauja Vakarų pasaulį; „žydus ir prozelitus“, kurie simbolizuoja naują vienybę tarp Izraelio ir pasaulio; „kretiečius ir arabus“, kurie atstovauja Vakarus ir Rytus, salas ir kontinentą. Taigi, Šventoji Dvasia veikia visomis kryptimis, įtraukia visų horizontų tautas ir asmenis.

Per Sekmines Šventoji Dvasia pasirodo ugnies pavidalu. Jos liepsnos nusileidžia ant apaštalų ir suteikia jiems naują Dievo karštį. Tačiau kaip skiriasi ši ugnis nuo karų ir bombų ugnies. Kaip skiriasi Kristaus gaisras nuo tų, kuriuos uždegė kiekvienos epochos diktatoriai, palikdami tik išdegintą žemę. Šventosios Dvasios ugnis liepsnoja, tačiau nenaikina. Priešingai, iškelia geriausią žmogaus dalį, jo pašaukimą tiesai ir meilei.

Šventosios Dvasios ugnis nenaikina, bet keičia. Ji sunaudoja tai, kas žmoguje trukdo jo ryšiui su Dievu ir su artimu. Ši dieviškos ugnies pasekmė mus gąsdina, nes bijome keistis ir norime likti kokie buvę; nes veikiame pagal turėjimo, o ne pagal savęs dovanojimo logiką. Daug žmonių tiki Dievu, gėrisi Kristaus figūra, tačiau bijo prarasti ką turi, bijo prarasti laisvę, dalį savęs.

Todėl, anot Šventojo Tėvo, turime girdėti Viešpaties Jėzaus žodžius, kuriuos jis daug kartų sakė savo draugams: „nebijokite“. Turime žinoti, kad kažką, gal net save, praradę, atidavę meilės ir gyvybės Dievui, iš tikro išlošiame ir save atrandame. Verta leisti save paliesti Šventosios Dvasios ugniai. Patiriamas skausmas yra būtinas mūsų pasikeitimui. Tai kryžiaus slėpinys, be kurio nebūtų krikščionybės. Todėl, apšviesti ir paguosti, melskime: ateik, Šventoji Dvasia, uždek mumyse meilės ugnį. Ši ugnis turi galią mus išgelbėti. Nenorime prarasti amžinojo gyvenimo, kurį Dievas nori dovanoti, dėl šio gyvenimo. Mums reikia Šventosios Dvasios ugnies, nes tik Meilė išlaisvina. (rk)







All the contents on this site are copyrighted ©.