Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai,
dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė
jums!“
Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo,
išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums!
Kaip mane siuntė Tėvas,
taip
ir aš jus siunčiu“.
Tai pasakęs, jis kvėpė į juos
ir tarė:
„Imkite Šventąją Dvasią.
Kam atleisite nuodėmes,
tiems
jos bus atleistos,
o kam sulaikysite, – sulaikytos“.
(Jn
20, 19-23)
JĖGA IŠ AUKŠTYBIŲ (Mons. Adolfas Grušas)
To, ką Kristus,
žengdamas į dangų, pavedė apaštalams, nė vienas iš mūsų tikrai nepajėgtų padaryti.
Pakanka sveiko tikrovės suvokimo, kad suprastume, jog tas uždavinys pranoksta mūsų
jėgas. Mes nepajėgiame skelbti Dievo Karalystės visiškai nesuinteresuotai, su reikalinga
aistra tam skelbimui. Tam trukdo mumyse esanti nuodėmė, ir neveltui mums primenama,
kad pagrindinis priešas, kurį privalome nugalėti, yra ne išorėje, o mūsų pačių viduje.
Todėl
Jėzaus sprendimas patikėti iš silpnų žmonių susidedančiai Bažnyčiai Dievo Karalystės
likimą galėjo atrodyti, kaip savotiškas pajuokavimas, apgavystė ar apskritai beprotiškas
sumanymas.
Apie tai, ko gero, ne vieną kartą kalbėjosi apaštalai, susirinkę
Paskutinės Vakarienės kambaryje. Jėzus pasitraukė ir jie turi nuspręsti, ką reikia
daryti toliau. Skelbti Dievo Karalystę? Gerai, su tuo viskas aišku, tačiau kaip tai
reikia daryti, nuo ko pradėti, ką sakyti? Nazariečio mokiniai jautė ir kitą pavojų:
kodėl jie turi išeiti viešumon ir leistis suimami? Petras ir kiti mokiniai tai gerai
žinojo, patyrė savo kailiu ir suprato, kad jiems skirtas uždavinys per sunkus. Vos
tik prieš gerą mėnesį jie visi galvotrūkčiais spruko kaip galima toliau nuo Golgotos,
tad kaip dabar galima tikėtis kitokios reakcijos, sugebėjimo išlikti aukštumoje?
Apaštalai
mąsto ir kalbasi tarpusavyje… Kai kas parodo daugiau drąsos, kai kurie nedrįsta nė
akių pakelti. Panašu, kad visi sutaria, kad nesugeba įvykdyti Jėzaus skirtos užduoties,
bent jau ne dabar, ne vieni patys…
Staiga pakyla vėjas. Tai keista, nes pavasarį
Jeruzalėje vėjo beveik nebūna…
Tačiau tai ne vėjas, bet vėtra, taifūnas, kuris
nupučia apaštalų įsitikinimą jų silpnumu, sukrečia ir atverčia juos. Į mokinių širdis
nužengia ugnis ir ten užsiliepsnoja. Taip, apaštalai tikrai negali padaryti to, ką
jiems liepė Jėzus. Tai padarys Dvasia. Atėjo Prisikėlusiojo pažadėta dovana iš aukštybių.
Mokiniai negalėjo nė tikėtis tokio staigaus veikimo. Jų širdys perpildytos džiaugsmo,
jie išeina į gatvę, stabdo Sekminėms į Jeruzalę atvykusius maldininkus ir kalba jiems.
Apaštalai kalba apie Jėzų, skelbia Jį esant Mesiju ir Viešpačiu, tvirtina, kad Jis
ir dabar yra su jais.
Tai reiškia, kad nužengė Dvasia…
Dvasia Guodėja,
kuri pašalina bet kokią vienatvę, padarydama Bažnyčią Dievo buvimu su žmonėmis.
Dvasia
Gaivintoja, nuvalanti visas dulkes nuo Dievo Veido ir Jo Žodžio.
Dvasia Globėja,
kuri apsaugo nuo baimės, sukeliamos mūsų tamsiosios pusės ir neleidžiančios būti tikrais
Jėzaus mokiniais.
Dvasia leidžia prabilti, suteikia malonę suprasti, norėti,
bendrauti. Ji įveikia žmogišką išdidumą, trokštantį pademonstruoti savo galybę, ir
besinaudojantį žmones tarpusavyje supriešinančia kalba.
Dievo Dvasia yra sušildanti
ir apšviečianti ugnis, parodanti mums kelią nakties tamsybėse. Tai tarsi Senajame
Testamente minimas ugnies stulpas, atitolinantis persekiotojus ir nušviečiantis kelią
žmonėms, bėgantiems į širdies laisvę. Ji panaikina visus kasdienybės sąlyginumus,
kad visiškai pasitikėtume Dievu. Tai lyg tas balandis, gerosios žinios nešėjas, grįžęs
į jį pasiuntusio Nojaus rankas, kad praneštų jam, jog tvanas jau baigėsi.
Ji
ateina pas mus visus, atgaivindama, apšviesdama, stiprindama mus kelyje į Dievo Karalystę