Šventosios Dvasios atsiuntimas – Sekminės

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“

Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums!

Kaip mane siuntė Tėvas,

taip ir aš jus siunčiu“.

Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė:

„Imkite Šventąją Dvasią.

Kam atleisite nuodėmes,

tiems jos bus atleistos,

o kam sulaikysite, – sulaikytos“.

(Jn 20, 19-23)

JĖGA IŠ AUKŠTYBIŲ (Mons. Adolfas Grušas)



To, ką Kristus, žengdamas į dangų, pavedė apaštalams, nė vienas iš mūsų tikrai nepajėgtų padaryti. Pakanka sveiko tikrovės suvokimo, kad suprastume, jog tas uždavinys pranoksta mūsų jėgas. Mes nepajėgiame skelbti Dievo Karalystės visiškai nesuinteresuotai, su reikalinga aistra tam skelbimui. Tam trukdo mumyse esanti nuodėmė, ir neveltui mums primenama, kad pagrindinis priešas, kurį privalome nugalėti, yra ne išorėje, o mūsų pačių viduje.

Todėl Jėzaus sprendimas patikėti iš silpnų žmonių susidedančiai Bažnyčiai Dievo Karalystės likimą galėjo atrodyti, kaip savotiškas pajuokavimas, apgavystė ar apskritai beprotiškas sumanymas.

Apie tai, ko gero, ne vieną kartą kalbėjosi apaštalai, susirinkę Paskutinės Vakarienės kambaryje. Jėzus pasitraukė ir jie turi nuspręsti, ką reikia daryti toliau. Skelbti Dievo Karalystę? Gerai, su tuo viskas aišku, tačiau kaip tai reikia daryti, nuo ko pradėti, ką sakyti? Nazariečio mokiniai jautė ir kitą pavojų: kodėl jie turi išeiti viešumon ir leistis suimami? Petras ir kiti mokiniai tai gerai žinojo, patyrė savo kailiu ir suprato, kad jiems skirtas uždavinys per sunkus. Vos tik prieš gerą mėnesį jie visi galvotrūkčiais spruko kaip galima toliau nuo Golgotos, tad kaip dabar galima tikėtis kitokios reakcijos, sugebėjimo išlikti aukštumoje?

Apaštalai mąsto ir kalbasi tarpusavyje… Kai kas parodo daugiau drąsos, kai kurie nedrįsta nė akių pakelti. Panašu, kad visi sutaria, kad nesugeba įvykdyti Jėzaus skirtos užduoties, bent jau ne dabar, ne vieni patys…

Staiga pakyla vėjas. Tai keista, nes pavasarį Jeruzalėje vėjo beveik nebūna…

Tačiau tai ne vėjas, bet vėtra, taifūnas, kuris nupučia apaštalų įsitikinimą jų silpnumu, sukrečia ir atverčia juos. Į mokinių širdis nužengia ugnis ir ten užsiliepsnoja. Taip, apaštalai tikrai negali padaryti to, ką jiems liepė Jėzus. Tai padarys Dvasia. Atėjo Prisikėlusiojo pažadėta dovana iš aukštybių. Mokiniai negalėjo nė tikėtis tokio staigaus veikimo. Jų širdys perpildytos džiaugsmo, jie išeina į gatvę, stabdo Sekminėms į Jeruzalę atvykusius maldininkus ir kalba jiems. Apaštalai kalba apie Jėzų, skelbia Jį esant Mesiju ir Viešpačiu, tvirtina, kad Jis ir dabar yra su jais.

Tai reiškia, kad nužengė Dvasia…

Dvasia Guodėja, kuri pašalina bet kokią vienatvę, padarydama Bažnyčią Dievo buvimu su žmonėmis.

Dvasia Gaivintoja, nuvalanti visas dulkes nuo Dievo Veido ir Jo Žodžio.

Dvasia Globėja, kuri apsaugo nuo baimės, sukeliamos mūsų tamsiosios pusės ir neleidžiančios būti tikrais Jėzaus mokiniais.

Dvasia leidžia prabilti, suteikia malonę suprasti, norėti, bendrauti. Ji įveikia žmogišką išdidumą, trokštantį pademonstruoti savo galybę, ir besinaudojantį žmones tarpusavyje supriešinančia kalba.

Dievo Dvasia yra sušildanti ir apšviečianti ugnis, parodanti mums kelią nakties tamsybėse. Tai tarsi Senajame Testamente minimas ugnies stulpas, atitolinantis persekiotojus ir nušviečiantis kelią žmonėms, bėgantiems į širdies laisvę. Ji panaikina visus kasdienybės sąlyginumus, kad visiškai pasitikėtume Dievu. Tai lyg tas balandis, gerosios žinios nešėjas, grįžęs į jį pasiuntusio Nojaus rankas, kad praneštų jam, jog tvanas jau baigėsi.

Ji ateina pas mus visus, atgaivindama, apšviesdama, stiprindama mus kelyje į Dievo Karalystę