Italijoje paskelbta nauja palaimintoji

Šeštadienį, gegužės 22 dieną, pietų Italijoje esančiame Benevento mieste arkivyskupas Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, vadovavo Dievo tarnaitės Teresės Manganiello paskelbimo palaimintąja apeigoms.

Teresė Manganiello buvo pasaulietė, pranciškonų tretininkė. Ji gimė skaitlingoje smulkių žemdirbių šeimoje, 1849 metais. Nuo jaunumės pasižymėjo giliu krikščionišku tikėjimu ir troškimu veikti vardan artimo meilės, nepaisant darbų savo pačios šeimos ūkyje. Taip ji įkūrė namų „vaistinę“, kuriai vaistus gamindavo iš savo pačios auginamų vaistažolių, gydydama vaikus ir kitus ligonius, kuriems galėjo padėti.

1869 metais vienas jai pažįstamas kapucinų vyresnysis, vėliau ir dvasios vadovas t. Ludovico Acernese įkūrė „Trečiąjį pranciškonų ordiną“. Teresė Manganiello priėmė šio ordino idealus ir tapo pranciškonių tretininke. Šis jos gyvenimo etapas buvo pažymėtas dideliu dvasiniu augimu, gilia malda, askeze, pamaldumu, aplinkinių pagarba dėl jos gyvenimo šventumo ir krikščioniškos išminties. Jai buvo suteiktas „neraštingosios išmintingosios“ epitetas.

T. Acernese subrandino naujos moterų kongregacijos sukūrimo idėją. Naujo moterų instituto dvasingumas būtų pranciškoniškas, išgyvenamas Teresės Manganiello būdu. Šiuo tikslu Teresė 1873 metais apsilankė Romoje ir gavo popiežiaus Pijaus IX pritarimą ir padrąsinimą. Prasidėjo instituto steigimo paruošiamieji darbai. Institutas „Nekaltosios pranciškonės seserys“ buvo įkurtas 1881 metais, tačiau jau po Teresės mirties 1876 metais nuo tuberkuliozės, sulaukus tik 27 metų.

1976 metais, praėjus 100 metų nuo Teresės mirties, „Nekaltosios pranciškonės seserys“, kurios Teresę laiko savo „dvasine motina“, užvedė beatifikacijos bylą, kuri kulminaciją pasiekė šio šeštadienio apeigose.

Beatifikacijos Mišių homilijoje arkivyskupas Amato klausė, ką mums, XXI amžiaus žmonėms gali pasakyti XIX amžiuje gyvenusi paprasta moteris? Jis priminė, kad beatifikacija visada turi sielovadinį aspektą. Palaimintasis yra tas krikščionis ar krikščionė, kuris teikia švento gyvenimo pavyzdį kitiems. Šventųjų ir palaimintųjų gyvenimo pavyzdžiai parodo, kad gyvenimas su Dievu įmanomas visokiose aplinkybėse ir visiems. Iš kitos pusės, šventumas pranoksta laiko aplinkybes, istorinį kontekstą. Todėl ir šiandien naujosios palaimintos figūra mus moko, kaip atsiveriant Šventosios Dvasios dovanoms, dvasioje išgyvenant Sekmines, galima augti išmintyje, stiprume ir pamaldume. (rk)