Popiežius priėmė Pasauliečių reikalų tarybos plenarinės sesijos dalyvius

Kardinolas Stanislaw Rylko, Popiežiškosios pasauliečių reikalų tarybos pirmininkas, penktadienio ryte perskaitė įvadinį pranešimą, kuriuo pradėjo jo vadovaujamos institucijos plenarinės asamblėjos darbus.

Penktadienio vidudienį plenarinės asamblėjos dalyvius, apie šimtą asmenų, priėmė popiežius Benediktas XVI. Anot Šventojo Tėvo, Popiežiškosios pasauliečių reikalų tarybos sudėtis atspindi visą Bažnyčią: dauguma jos narių ir konsultantų yra pasauliečiai iš viso pasaulio, kurie dirba kartu su ganytojais.

Popiežius taip pat kalbėjo apie asamblėjos temą „Kristaus liudytojai politinėje bendruomenėje“. Pasak jo, techninė politikų formaciją nepriklauso Bažnyčios misijai, yra kitos šiam tikslui skirtos institucijos. Tačiau Bažnyčios misija, kaip pažymėta Vatikano II Susirinkimo dokumentuose, yra pateikti moralinius vertinimus, kai politika liečia pamatines asmens teises ir sielų išgelbėjimą.

Tiesioginė Bažnyčios misija yra ugdyti Kristaus mokinius. O tikinčiųjų pasauliečių uždavinys yra parodyti kaip tikėjimas leidžia naujai perkeisti asmeninį, socialinį, kultūrinį ir politinį gyvenimą; kaip Evangelija gali tapti laisvės garantu ir išlaisvinimo žinia; kaip krikščioniška viltis gali išplėsti ribotą žmogaus horizontą; kaip artimo meilė gali tapti didele pasaulį keičiančia jėga; kaip Bažnyčios socialinės doktrinos principai gali atverti naujus vystymosi scenarijus.

Tikintieji pasauliečiai turi aktyviai dalyvauti politikoje, laikantis Bažnyčios mokymo, dalijantis didžiaisiais demokratijos idealais, ieškant plataus sutarimo visų, kuriems svarbios gyvybės, laisvės, šeimos, solidarumo vertybės.

Benediktas XVI priminė savo pirmtakų mokymą, jog politika yra plati dirva artimo meilei realizuoti. Reikia politikų, kurie būtų autentiški krikščionys, Kristaus ir Evangelijos liudytojai pilietinėje ir politinėje bendruomenėje. O ganytojai turi būti jiems pasiruošę padėti ir palydėti.

Tai nėra lengvas iššūkis. Mūsų laikais daug sudėtingų ir didelių problemų. Klausimas apie socialinę tvarką tapo ir antropologiniu klausimu. Žlugo ideologijos, kurios save laikė „moksliniu“ atsakymu į socialinės tvarkos klausimą. Šiandien išplitęs kultūrinis reliatyvizmas ir vartotojiškas individualizmas silpnina demokratiją. Šiame kontekste reikia politinės išminties atnaujinimo, sakė Benediktas XVI.

*

Savo įvadiniame pranešime kardinolas Rylko taip pat skyrė daug dėmesio demokratijos padėties ir pasauliečių katalikų vaidmens apmąstymui. Pasak jo, pasauliečiai turi „teisę ir pareigą“ dalyvauti politikoje, be jokių menkavertiškumo kompleksų.

Gyvename pereinamajame laikotarpyje. Įsivyrauja nauja kultūra, kuri tolsta nuo žydiškos-krikščioniškos tradicijos suformuotos asmens vizijos ir siekia sukurti naują pasaulio tvarką, o tuo pačiu ir „naują žmogų“. Vienas iš šios naujos kultūros požymių yra tvirtų vertybių atsisakymas ir kultūrinis reliatyvizmas. Ši kultūrinė revoliucija, prasidėjusi Vakaruose, plinta ir kituose pasaulio regionuose, neatsitiktinai, tačiau su politiniu palaikymu.

Šie procesai keičia ir demokratijos veidą. Šiuo metu demokratinė liberali sistema dominuoja pasaulio scenoje. Kardinolas Rylko priminė, kad 1991 metais popiežius Jonas Paulius II enciklikoje „Centesimus annus“ rašė, jog Bažnyčia vertina demokratinę sistemą. Kai ji korektiškai veikia, teikia milžiniškų privalumų asmenų individualiam ir socialiniam gyvenimui.

Iš kitos pusės, demokratinė sistema be vertybinių rėmų gali greitai išsibalansuoti ir pati tapti totalitarinė. Pavyzdžiui, atsisakius tiesos vertybės ir ją pakeitus kultūriniu reliatyvizmu, sudaromos sąlygos tam, ką popiežius Benediktas XVI yra pavadinęs „reliatyvizmo diktatūra“: įtariai žiūrima į kiekvieną tiesos pretenziją ir tvirtą jos laikymąsi, vardan „tolerancijos“ netoleruojami balsai, išsiskiriantys iš bendro „politinio korektiškumo“ choro.

Iš kitos pusės, mūsų demokratijose daug svarbių sprendimų paliekama ne žmonių išrinktam parlamentui, tačiau įvairioms, kartais beveik nekontroliuojamoms ekspertų komisijoms, už kai kada stovi galingos spaudimo grupės.

Kardinolas Rylko paminėjo dar vieną demokratinės sistemos paradoksą: mažumų nediskriminavimo principui suteikiamas toks svoris, kad kai kuriais atvejais priimamuose sprendimuose faktiškai ignoruojama dauguma.

Popiežiškosios pasauliečių reikalų tarybos pirmininkas apgailestavo, kad tarp katalikų pasauliečių, viena vertus, plinta abejingumo ir skeptiškumo nuostata politikos atžvilgiu. Tačiau jiems nesiimant aktyvaus vaidmens, daug sričių lieka be indėlio, kurį krikščionys pasauliečiai galėtų įnešti. Antra vertus, neretai katalikai pasauliečiai, užimdami atsakingas pareigas, „užmiršta“ savo tapatybę ir moralinius kriterijus. Todėl, pasak kardinolo, reikia žadinti pasauliečių sąmoningumą, atsakomybės jausmą ir atsidavimą bendrajam gėriui. (rk)