Vatikane pristatytas veikalas „Bažnyčia ir modernus mokslas“

Gegužės 12 dieną Vatikane buvo pristatytas keturių tomų veikalas „Bažnyčia ir modernusis mokslas“, kuriame pristatomi 1542-1600 metų dokumentai iš Inkvizicijos ir Indekso (cenzūros) archyvų.

Veikalo rengėjai pristatymo konferencijoje išreiškė viltį, kad šie dokumentų tomai, po kurių seks kiti, padės atnaujinti istorines studijas apie XVI-XVII amžiaus bažnytinę cenzūrą, kontrolę ir santykį su mokslu.

Nepaisant daugybės studijų, kalbant apie šias temas nepavyksta išvengti klišių ir stereotipų. Viena vertus, netrūksta pernelyg uolių katalikų apologetų pastangų. Iš kitos pusės, istorikų laicistų, kurie viską vaizduoja tik konfliktinėje perspektyvoje, remdamiesi keliomis ar keliolika bylų darė visuotines išvadas.

Veikalas „Bažnyčia ir modernusis mokslas“, kurį sudaro beveik 3800 puslapių, yra tikros aukso kasyklos istorikams, kurie dar neturėjo progos susipažinti su tokiu plačiu ir išsamiu dokumentų rinkiniu. Jį sudarė italų profesorius istorikas Ugo Baldini ir šiek tiek vėliau olandų mokslo istorikas Leen Spruit. Kaip savo pristatyme sakė profesorius Baldini, už veikalo slypi 12 metų darbo, per kuriuos buvo perversta tūkstančiai bylų, kartais sunkiai iššifruojamų, nebeįskaitomų, chaotiškų. Atrinktus dokumentus reikėjo perrašyti ir suklasifikuoti.

Kaip patvirtino Tikėjimo mokymo kongregacijos sekretorius Luis Ferrer, veikalas sudarytas laikantis mokslinio šaltinių tyrimų kriterijų. Patys istorikai sprendė dėl savo metodologinių ir turinio pasirinkimų, kuriuos paaiškino ir argumentavo savo įvaduose.

Surinkti dokumentai leidžia susipažinti su Inkvizicijos ir Indekso kongregacijomis, su jų vidine struktūra, su konkrečiais ten dirbusiais asmenimis, su jų kriterijais ir jų mentalitetu. Iki šiol dar labai trūksta tokių studijų. Inkvizitoriaus ar cenzoriaus figūra kolektyvinėje sąmonėje, tendencingai formuota nuo Apšvietos laikų, gerokai skiriasi nuo tos, kuri išryškėja istoriniuose dokumentuose, istoriniame kontekste.

Pavyzdžiui, dokumentai atskleidžia, anot kito italų istoriko Paolo Casini, kad cenzūros funkcionavimas buvo gerokai švelnesnis, nei vaizduojama ir idėjos cirkuliavo laisviau, nei manyta. Nors knyga būdavo cenzūruota ar visai uždrausta, būdavo išduodami atskiri leidimai ją skaityti tiek dvasininkams, tiek pasauliečiams. Kitais atvejais draudimai ir cenzūra paprasčiausiai likdavo popieriuje. Dar kitais atvejais, cenzorių reikalautos korekcijos buvo minimalios, beveik simbolinės. Tiesa, kad cenzūra kūrė represinį klimatą, tačiau jo poveikis šiandien perdėtas. XVI amžiuje dokumentuotos 86 bylos, lietusios „natūraliosios filosofijos“ veikalus, kuriuos šiandien priskirtume mokslo ištakoms. Dokumentai rodo, kad didžiosios daugumos autorių karjeros nenukentėjo, jie toliau publikavo knygas.

Iš kitos pusės, reikia pripažinti ir tai, kad dauguma Inkvizicijos ir Indekso kongregacijų narių ir konsultantų nesuprato mokslinės revoliucijos, prasidėjusios XVI amžiuje, dar gerokai prieš Galilėjų, mąsto ir svorio. Tačiau vargu ar dėl priešiško nusistatymo prieš mokslą. Greičiau dėl išsilavinimo ir mentaliteto: jie buvo juristai, teologai, egzegetai ir scholastai. Be to, akivaizdu, kad jiems labiau rūpėjo ne mokslinės idėjos, o kaip atsispirti protestantizmo ar protestantų autorių įtaka. Kaip pasakojo Leen Spruit, daug atvejų, kai knygos būdavo cenzūruojamos ne dėl jų turinio, o dėl autoriaus konfesinės priklausomybės. Arba knyga buvo cenzūruojama ne dėl jų mokslinių tezių, bet, pavyzdžiui, dėl cenzorių manymu toje pat knygoje autoriaus netinkamų religinių minčių. Pasak jo, vienintelis procesas, kurio dėmesio centre tikrai buvo mokslinės tiesos, buvo garsioji Galilėjaus byla. Ir dėl jos apgailestavimai išsakyti jau daug kartų.

Kito daugiatomio veikalo, kuriame bus surinkti visi XVII amžiaus dokumentai apie Bažnyčią ir modernųjį mokslą, tikimasi sulaukti 2014 metais. (rk)