Ekumeninės dienos Vokietijoje. Benedikto XVI laiškas: „Ar Bažnyčia yra vilties vieta?“

Gegužės 12-16 dienomis Vokietijoje, Miunchene vyksta Ekumeninės Bažnyčių dienos. Pasak organizatorių, registruotų dalyvių yra apie 100 000, prie kurių reikia pridėti nemažai atsitiktinių dalyvių. Ekumeninių dienų programoje buvo numatyta net apie 3000 renginių: parodų, koncertų, diskusijų, pamaldų, pristatymų, paskaitų.

Visus Ekumeninių dienų, kuriose aktyviai dalyvauja ir Vokietijos katalikai, dalyvius laišku pasveikino ir Viešpaties taikos linkėjo popiežius Benediktas XVI, su malonumu prisiminęs tuos metus, kai pats gyveno Miuncheno mieste, būdamas Miuncheno-Freisingo arkivyskupijos ganytoju.

Laiške Šventasis Tėvas aptarė krikščioniškos vilties temą, kuri buvo pagrindinė Ekumeninių dienų Miunchene tema. Pasak popiežiaus, pasauliui, išgyvenančiam nelengvus laikus, reikia vilties. Bet ar Bažnyčia yra vilties vieta? Pastaraisiais mėnesiais nuolatos teko susidurti su žiniomis, kurios norėjo atimti buvimo Bažnyčioje džiaugsmą, užtemdyti ją kaip vilties vietą.

Kaip klausė tarnai iš evangelinio palyginimo apie Dangaus karalystę (Mt 13,27), taip ir mes norėtume paklausti Viešpaties: „Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?“.

Iš tikro, Viešpats su savo Žodžiu ir gyvybės dovana pasėjo gerą sėklą pasaulyje, kuri užaugo ir toliau auga. Nebūtina galvoti apie šviesias istorijos asmenybes, kurias Bažnyčia vadina „šventaisiais“, persisunkusiais Dievu ir švytinčiais iš vidaus. Kiekvienas iš mūsų pažįsta žmonių, kurie neminimi kronikose ar dienraščiuose, tačiau kurie tikėjime pasiekė didelę brandą ir gerumą. Savo aistringame ginče su Dievu dėl Sodomos miesto išsaugojimo Abraomas gavo visatos Viešpaties pažadą, kad miestas bus išgelbėtas, jei jame bus atrasta dešimt teisiųjų. Daug daugiau teisiųjų gyvena mūsų miestuose! Jei būsime labiau dėmesingesni, jei pastebime ne tik tai, kas tamsu mūsų laikais, bet ir tai, kas šviesu, matome kaip tikėjimas padaro žmones tyrais ir gerais, moko juos mylėti. Ir dar: raugės auga pačioje Bažnyčioje ir tarp tų, kuriuos Viešpats ypatingu būdu pašaukė savo tarnystei. Tačiau Dievo šviesa neužtemo, geroji sėkla nebuvo nustelbta Blogio sėklos.

Kvietimas turėti viltį pirmiausia yra kvietimas nepamesti iš akių gėrio ir gerųjų. Viltis yra kvietimas mums patiems būti gerais.

Taigi, ar Bažnyčia yra vilties vieta? Taip, nes iš jos ir toliau mus pasiekia Dievo Žodis, kuris mus ištyrina ir nurodo tikėjimo kelią. Bažnyčia yra vilties vieta, nes Viešpats ir toliau save dovanoja – per sakramentų malonę, per susitaikymą, per daugybę paguodos dovanų. Ir to niekas negali užtemdyti ar sugriauti. Tuo turime džiaugtis sukrėtimo momentais. Jei kalbame apie Bažnyčia, kaip Dievo duotos vilties vietą, tuo pačiu turime atlikti sąžinės tyrimą: kaip aš naudoju viltį, kurią davė Viešpats? Ar leidžiuosi būti formuojamas jo Žodžio? Ar leidžiuosi keičiamas ir gelbėjamas? Kiek raugių auga manyje? Ar norėčiau jas išravėti? Ar esu dėkingas už atleidimo dovaną ir pasiruošęs kitiems atleisti?

Ir dar kartą paklauskime: kas tai yra viltis? Dalykai, kuriuos galime padaryti patys, nėra vilties turinys, tačiau greičiau uždavinys, kurį turime atlikti su savo proto, valios ir širdies jėga. Bet kai mąstome apie tai, ką turime ir galime padaryti, suvokiame, kad yra didesnių dalykų, kurių negalime padaryti. Juos galime gauti tik kaip dovaną: draugystę, džiaugsmą, laimę. Arba dar: visi norime gyventi, bet negalime vieni sau suteikti gyvybės. Šiandien beveik niekas nebekalba apie amžinąjį gyvenimą, kuris yra tikrasis vilties turinys. Kadangi nedrįstame tikėti amžintuoju gyvenimu, viliamės viską gauti iš šio gyvenimo. Šis gyvenimo „čia ir dabar“ alkis beveik neišvengiamai paverčia jį egoistišku ir nepasotinamu. Būtent tuo metu, kai norime pagauti pagriebti gyvenimą tarsi savo nuosavybę, jis išsprūsta.

Bet grįžkime atgal: didžių gyvenimo dalykų negalime padaryti, galime jų tik viltis. O tai ir yra Gerosios Naujienos sąvoka: Dievas mums gali juos dovanoti. Nesame palikti vieni. Dievas yra gyvas. Dievas mus myli. Per Jėzų Kristų tapo vienu iš mūsų. Galiu kreiptis į jį ir jis manęs išklauso. Todėl mūsų epochos sumaištyje, norinčios įtikinti daugelio kitų kelių gerumų, kartu su Petru sakome: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“.

Mieli bičiuliai, rašo laiške popiežius Benediktas XVI, linkiu, kad visi justumėte džiaugsmą, nes galime pažinti Dievą. Nes pažįstame Kristų. Nes jis mus pažįsta. Tai ra mūsų viltis ir džiausmas mūsų laikų sumaištyje. (rk)