Benediktas XVI. Europos misija – tikėjimo ir sekuliarizmo dialogas; didžiausias Bažnyčios
persekiojimas kyla iš nuodėmės jos viduje.
Pakeliui į Portugaliją popiežius Benediktas XVI atsakė į kelis kartu skridusių žurnalistų
klausimus. Vienas iš klausimų buvo apie Portugaliją, praeityje giliai katalikišką,
šiandien sekuliarizuotą kraštą.
Šventasis Tėvas atsakė, jog jaučia džiaugsmo
ir dėkingumo jausmus už tai, ką portugalai davė pasaulio istorijai ir už jų tautos
dvasią, kurią jis galėjo pažinti per savo draugus iš Portugalijos. Portugalija yra
didelė katalikų tikėjimo jėga, drąsaus, kūrybingo ir protingo tikėjimo, kurio sukurtą
kultūrą randame Brazilijoje, pačioje Portugalijoje, bet taip pat Afrikoje ir Azijoje.
Iš kitos pusės, pasak popiežiaus, sekuliarizmas Portugalijoje nėra naujovė.
Tikėjimo ir sekuliarizmo dialektika šioje šalyje turi ilgą, kelių šimtmečių istoriją.
Žinoma, šiandien ši dialektika, kaip ir kitur Europoje, yra paaštrėjusi. Tai iššūkis
ir taip pat didelė galimybė.
Laikui bėgant netrūko asmenų, kurie norėjo statyti
tiltus tarp tikėjimo ir sekuliarizmo, tačiau, deja, vyravo priešingumo ir izoliavimosi
vienas nuo kito tendencija. Tuo tarpu ši dialektika yra proga giliam dialogui ir sintezei.
Jei Europos kultūra taptų tik racionalistine ir atsisakytų religinės transcendencijos
dimensijos, ji nebegalėtų dialoguoti su didžiosiomis kultūromis, kurios visos turi
šią religinę transcendentinę sferą, kuri yra žmogiškos būtybės dimensija. Klaidinga
manyti, kad racionalistinis protas yra protas kaip toks. Iš tikro jis liečia tik žmogaus
dalį, išreiškia vieną istorinę situaciją. Protas kaip toks yra atviras transcendencijai
ir susitikime su transcendencija save atranda.
Europos misija, popiežiaus
įsitikinimu, yra dialogas, tikėjimo ir modernaus racionalumo integravimas į vieną
antropologinę viziją. Sekuliarizmas yra normalus reiškinys, tačiau atskyrimas, priešingumas
tarp tikėjimo ir sekuliarizmo yra anomalija.
Atsakydamas į kitą klausimą apie
ekonominę krizę, palietusią tiek Portugaliją, tiek visa Europos Sąjungą, Šventasis
Tėvas dar kartą pabrėžė, jog reikia dviejų kultūrinių srovių sutaikymo ir integravimo:
ekonominio pozityvizmo ir etikos. Grynas ekonominis pozityvizmas ir pragmatizmas,
atskirtas nuo etikos, tad ir nuo žmogaus, kuris yra etiška būtybė, sukuria neišsprendžiamas
problemas. Taip pat reikia pripažinti, kad ir krikščioniškas katalikiškas tikėjimas
neretai buvo pernelyg individualistinis, nesidomėjo konkrečiais, ekonominiais dalykais,
ignoruodamas, kad religiniai aspektai apima atsakomybę už pasaulį. Ir čia reikia dialogo.
Šioje perspektyvoje, pasak popiežiaus, jo socialinė enciklika „Caritas in veritate“
yra tikėjimo etinio aspekto išplėtimas iki ekonominės sferos.
Į klausimą
apie Fatimos apreiškimą apie popiežiaus ir Bažnyčios kančią, apie šį apreiškimą šiandieniniame,
nepilnamečių išnaudojimo kontekste, Benediktas XVI atsakė, kad šis apreiškimo turinys,
iš vienos pusės, atsiskleidžia konkrečių asmenų gyvenime, konkrečiose istorinėse situacijose.
Todėl Fatimos apreiškimas buvo taikomas Jonui Pauliui II. Iš kitos pusės, šis apreiškimas
yra ir ateities vizija. Pasak Benedikto XVI, Viešpats pasakė, kad Bažnyčia visada
kentės, įvairiais būdais. Neišvengiamai ši kančia atsispindi popiežiaus asmenyje.
Į
kančią galima reaguoti priklausomai nuo aplinkybių, tačiau pamatinis atsakymas yra
tas pats: nuolatinis atsivertimas, atgaila, malda, dorybės, tikėjimas, viltis ir meilė.
Kalbėdamas apie šiandieną, Benediktas XVI pažymėjo, kad ne tik iš išorės ateina atakos
prieš popiežių ir Bažnyčią. Bažnyčios kančios ateina iš jos vidaus, iš nuodėmės, kuri
joje gyvuoja. Šiandien iš tiesų baisiu būdu matome, kad didžiausias Bažnyčios persekiojimas
kyla ne iš išorės nedraugų, bet iš nuodėmės Bažnyčioje. Todėl Bažnyčiai, kiekvienam
jos pavieniui nariui, reikia iš naujo išmokti atgailos, ištyrinimo, atleidimo, taip
pat ir teisingumo. Atleidimas nepakeičia teisingumo. Vis tik, pabrėžė Šventasis Tėvas,
nereikia užmiršti, kad Viešpats yra stipresnis už bet kokį blogį. Dievo gerumas visada
yra paskutinis istorijos atsakas. (rk)