Šeštasis Velykų sekmadienis

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs. Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis. Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę. Jau nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis neturi man galios, bet pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs. (Jn 14, 23-29)

VISUOMET KARTU

Aš iškeliauju,- sako Jėzus apaštalams.

Be abejo, išgirdus tokius žodžius, apima liūdesys, ypač jei tai yra toks asmuo, be kurio neįmanoma įsivaizduoti savo tolesnio gyvenimo. Tikriausiai todėl, nežiūrint tikėjimo teikiamos paguodos, mes verkiame, palydėdami į amžinybę savo mirusiuosius.

Šį sekmadienį Mišių liturgijoje skaitoma Evangelijos ištrauka yra paimta iš vadinamosios Jėzaus „atsisveikinimo kalbos“.

Tačiau tai nėra įprastas atsisveikinimas. Išganytojas užtikrina apaštalus, kad visada bus su jais per savo Žodį: Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės, mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.

Vadinasi, Dievo žodžio laikymasis, kaip atsiliepimas į Jo meilę, nulemia tai, jog Jėzus, o kartu ir dangaus Tėvas gyvena tikinčiame žmoguje.

Tai kur kas daugiau, negu paprastas sugrįžimas. Jėzaus vartojamas žodis „apsigyvensime“ kreipia mūsų mintis į kažką labai artimo ir liudija gyvenimo bendrumą.

Turėti bendrą gyvenimą su Dievu… Kažin, ar mes gerai suvokiame tokios didelės dovanos reikšmę.

Iš tiesų šiuo atveju kalbama apie abipuses pastangas. Žmogus savo gyvenimu artėja prie Jėzaus, kuris jau prieš tai priartėjo prie žmogaus, ateidamas į pasaulį. Iš mūsų pusės atrodo, reikia labai nedaug: tik sugebėjimo atsiliepti į Dievo žodį. Žinoma, nederėtų pamiršti, kad tas atsiliepimas – tai visų pirma broliškos meilės įsakymo vykdymas. Dievui žmogus yra tiek brangus, kad Jis net ir savo buvimą pasaulyje susieja su žmonių tarpusavio meile.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad mūsų toks buvimas dažnai netenkina. Taip yra gal ir dėl to, kad mes nesugebame tinkamai pajusti ir įvertinti dvasinio gyvenimo.

Todėl būtinas ir trečias Asmuo. Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs,- jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs,- kalba mokiniams Jėzus.

Tik Dvasia mums leidžia pilnai suprasti, įsigilinti ir priimti Jėzaus skelbiamą pažadą. Be Dvasios apšvietimo ir pagalbos, joks tikintysis ir jokia tikinčiųjų bendruomenė niekuomet nepajėgs suprasti Jėzaus žodžio. Tikrasis Bažnyčios mokytojas yra Šventoji Dvasia. Tik Jos veikimo dėka galime pilnai išgyventi meilę.

Įsigilinus į šį tekstą, tenka kalbėti ne apie liūdesį ir artėjantį atsisveikinimą, bet apie tai, jog tikintysis savo egzistenciją išreiškia dalyvavimu paties Dievo, Švenčiausiosios Trejybės gyvenime. Tai bendravimas meilėje su kiekvienu Dieviškosios Trejybės Asmeniu.

Savo kalbą Jėzus baigia tipišku žydų atsisveikinimu: Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę, tačiau iš karto prideda: Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis.

Jėzaus ramybė yra kitokia, kitoks yra ir Jo iškeliavimas. Jis išeina, tačiau nepasišalina. Dievas negali pasišalinti nuo savęs paties, vadinasi, Jis nepasišalina ir nuo savųjų. Jis visuomet yra kartu su mumis.

Apaštalams tikrai nebėra jokios priežasties nerimauti ir pergyventi. Dievas yra su jais.

Ar tikrai tai suprantame, girdėdami liturgijoje pasveikinimą: Viešpats su jumis?

Ar Viešpats yra su mumis?

(Mons. Adolfas Grušas)