Popiežiaus bendroji audiencija. Kunigo „munus sanctificandi“.
Trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams popiežius Benediktas
XVI visų pirma priminė savo trumpą apsilankymą Turine praėjusį sekmadienį ir maldą
prie išstatytos Turino drobulės, o po to tęsė katechezę, skirtą jau besibaigiantiems
Kunigų metams. Prieš tris savaites pradėtame katechezių cikle, popiežius kalbėjo apie
vieną iš trijų pagrindinių kunigo pašaukimo funkcijų – Dievo tautos mokymą - „munus
docendi“. Šį kartą katechezės tema buvo antroji kunigystės funkcija – „munus sanctificandi“,
tai yra pašaukimas pašventinti Dievo tautą, vesti ją į šventumą.
Pirmiausia
dera paklausti: ką reiškia „šventumas“? – kalbėjo popiežius audiencijos dalyviams.
Šventumas tai visų pirma Dievo savybė. Tik Dievas yra absoliuti tiesa, gerumas, meilė,
grožis, šviesa. Tad „pašventinti“ asmenį, reiškia padėti žmogui užmegzti ryšį su Dievu.
Žinoma, toks ryšys turi įtakos žmogui, jį perkeičia. Senovėje žmonės buvo įsitikinę,
kad pamačius Dievą neįmanoma likti gyvam, kad jo tiesa ir šviesa per stipri; žmogus
žūtų, jie prisiliestų prie tos absoliučios srovės. Antra vertus, buvo taip pat savaime
suprantama, kad neįmanoma gyventi ir be ryšio su Dievu. Tad ir buvo keliamas klausimas:
kaip užmegzti žmogui būtiną ryšį su Dievu, bet nežūti susidūrus su Dievo didybe? Į
šį klausima Bažnyčios tikėjimas atsako, jog tai pats Dievas užmezga ryšį su žmogumi.
Būtent čia ir glūdi kunigo užduotis „pašventinti“ žmogų, vesti jį į šventumą. Tačiau
ir kunigas pats iš savęs negalėtų padėti kitiems žmonėms bendrauti su Dievu, jei pats
Dievas jam neskirtų tokios užduoties. Esminė kunigystės dalis yra malonė, kurią kunigas
gauna išskirtinio pašaukimo dėka.
Pastaraisiais dešimtmečiais, - tęsė popiežius,
- buvo įsivyravusios tendencijos pirmumą skirti mokymo misijai, atskiriant ją nuo
pašventinimo misijos. Būta netgi kalbų apie sakramentinės sielovados nereikalingumą.
Bet ką gi reiškia mokymo pirmumas? Iš Evangelijų juk žinome, kad Jėzus Dievo Karalystės
skelbimo nesuprato tik kaip pareigos apie ją „kalbėti“. Apie Jėzaus skelbtą priartėjusią
Dievo Karalystę bylojo ne tik jo žodžiai, bet ir visi jo darbai, stebuklai ir kiti
ženklai, o visų pirma jo gyvybės auka, jo mirtis ir prisikėlimas. Tas pat galioja
ir Bažnyčioje vykdomai kunigystės misijai. Kunigas atstovauja Tėvo siųstajam Kristui.
Kunigas tęsia jo misiją „žodžiais“ ir „sakramentais“.
Tad kas išgano pasaulį?
Vienintelis atsakymas į šį klausimą yra toks: Pasaulį išgano Jėzus Nazaretietis, Viešpats
ir Atpirkėjas, nukryžiuotas ir prisikėlęs. Kur aktualizuojamas tas išganingas Kristaus
mirties ir prisikėlimo slėpinys? Kristus buvime Bažnyčioje, ypač Eucharistijos sakramente,
kuriame sudabartinama jo atperkančioji auka; Susitaikinimo sakramente, kurio dėka
iš mirties grįžtama į naują gyvenimą, o taip pat visuose kituose žmogų pašventinančiuose
sakramentuose. Tad svarbu, - sakė popiežius prieš katechezės pabaigą, - padėti tikintiesiems
deramai suprasti sakramentų svarbą, o dar svarbiau – Arso klebono pavyzdžiu būti visada
pasiruošusiems dosniai aukotis broliams ir dalinti jiems tas nepaprastais malones,
kurias Dievas sudėjo į kunigų rankas.
Brangieji kunigai, - kreipėsi popiežius
į konfratrus, - džiugiai išgyvenkite liturgiją, nes per ją pats Prisikėlusysis, Šventosios
Dvasios galia veikia mumyse, su mumis ir mums.
Brangieji bičiuliai, - kreipėsi
popiežius į visus tikinčiuosius, - branginkite Bažnyčiai suteiktą kunigystės dovaną,
nes per kunigų tarnystę Viešpats tęsia žmonijos išganymo darbą. Dėkokite Dievui už
kunigus, lydėkite kunigus savo malda, palaikykite juos ypač sunkumuose, kad jie sugebėtų
visada būti kunigai pagal Dievo širdį. (jm)