Popiežius Benediktas XVI pasveikino buvusį Vyriausiąjį Romos rabiną Elio Toaffą, kuriam
balandžio 30 dieną sukako 95 metai. Popiežiaus sveikinimai buvusiam Romos žydų bendruomenės
religiniam vadovui buvo perduoti laišku, kurį Benedikto XVI asmeninis sekretorius
monsinjoras Georgas Gaensweinas perskaitė jubiliatui skirto priėmimo metu.
„Viešpats
mane gano, man nieko nestinga“, - šiais psalmės žodžiais prasideda rabinui Toaffui
adresuotas popiežiaus laiškas. Savo slėpiningame išganymo plane Viešpats numatė, kad
Jūs būtumėte vilties ir dvasinio atgimimo ženklas daugeliui tikėjimo brolių, - tęsia
popiežius. Viešpats davė Jums drąsos ir stiprino Jūsų sielą ypač tais sunkiais laikais,
kai žydų tautai teko „keliauti slėniu tamsiausiu“. Džiaugiuosi kartu su visais kas
šiandien džiaugiasi ir dėkoja už Jums suteiktą ilgo amžiaus dovaną ir už visas nepaprastas
malones, kuriomis Dievas Jus apdovanojo.
Elio Toaff gimė 1915 metų balandžio
30 dieną Livorno uostamiestyje. Baigė teisės studijas 1938 metais, prieš pat vadinamųjų
„rasinių įstatymų“ įvedimą, draudžiančių žydams studijuoti ir dirbti valstybinėse
tarnybose. Tęsė mokslus Livorno teologijos mokykloje ir tapo rabinu. 1943 metais naciams
pradėjus deportuoti į konclagerius žydų tautybės žmones, jaunasis rabinas Toaffas
prisijungė prie kairiųjų italų partizanų. Po karo Venecijos universitete dėstė žydų
literatūrą, o nuo 1951 iki 2001 metų, tai yra lygiai pusę šimtmečio, buvo Romos Vyriausiasis
rabinas. Jo vadovavimo religinei Romos žydų bendruomenei metu įvyko garsusis popiežiaus
Jono Pauliaus II apsilankymas Romos sinagogoje.
Vienas ano pirmojo apsilankymo
organizatorių kardinolas Jorge Mejia savo atsiminimuose rašo, kad kai jis Romos vyriausiajam
rabinui pranešė apie popiežiaus troškimą aplankyti sinagogą, rabinas Elio Toaffas
hebrajiškai atsakė psalmės žodžiais: “baruch haba b‘shem Adonai” (“Garbė tam, kuris
ateina Viešpaties vardu”).
Apie tą istorinį Jono Pauliaus II apsilankymą Romos
sinagogoje, rabinas Elio Toaffas savo atsiminimuose tarp kita rašė: „Abu kartu įžengėme
į šventovę. Tarsi sapnuodami ėjome pro tylinčius bendruomenės narius: aš ir popiežius
šalia manęs, iš paskos kardinolai, prelatai ir rabinai. Neįprasta ir ilgoje Sinagogos
istorijoje neregėta eisena. Tačiau kai užlipome ant pakylos ir atsisukome į žmones,
staiga visas susirinkimas pratrūko ilgais plojimais. Iš karto atslūgo įtampa ir tik
tą akimirką pradėjau suvokti koks tai svarbus įvykis. Vėl pasigirdo ilgiausi plojimai,
kai popiežius ištarė žodžius: ‚Esate mūsų mylimiausi broliai, mūsų vyresnieji broliai’“.
(jm)