Penktasis Velykų sekmadienis

Judui pasišalinus iš Velykų vakarienės būsto, Jėzus prabilo:

„Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas,

ir Dievas pašlovintas per jį.

O jeigu Dievas pašlovintas per jį,

tai Dievas pašlovins jį pas save, –

bematant jį pašlovins“.

„Vaikeliai,

aš jau nebeilgai būsiu su jumis.

Jūs ieškosite manęs,

bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs:

kur aš išeinu, jūs negalite eiti...

Aš jums duodu naują įsakymą,

kad jūs vienas kitą mylėtumėte:

kaip aš jus mylėjau,

kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!

Iš to visi pažins,

kad esate mano mokiniai,

jei mylėsite vieni kitus“.

(Jn 13, 31–35)

PAŠLOVINTAS MEILE, Mons. Adolfas Grušas:

Norint geriau suvokti tai, kas aprašoma šio sekmadienio Evangelijoje, derėtų prisiminti betarpiškai prieš tai buvusius įvykius.

Jėzus ką tik apaštalams pasakė, kad vienas iš jų Jėzų išduos. Mokytojas susijaudinęs, nes atėjo lemtingoji valanda. Savo širdyje Jėzus jaučia visą besiartinantį skausmą ir išgyvena dėl to, ką rengiasi daryti. Apaštalai žvelgia vienas į kitą, manydami, kad prieš juos stovi išdavikas. Jonas palenkia galvą ir tyliai klausia Jėzų: „Kas jis, Viešpatie?“, o Jėzus, pamirkęs duonos gabalą, paduoda Judui, kuris jį suvalgo ir sustingsta. Paduoti kam nors duonos Izraelio tautoje reiškė išskirtinį svetingumą ir palankumą, tuo tarpu Judas palaikė tai įžeidimu. Išganytojas mėgino Judui paaiškinti, kad jis yra mylimasis mokinys, kad Jėzus trokšta priglausti jį prie krūtinės, nes labai myli.

Judas sukrėstas išėjo į tamsybes, savo širdyje nešdamasis duoną, Eucharistiją. Jėzus ką tik atidavė save tamsybėms.

Kaip tik tuo momentu Jėzus ir prabyla į likusius mokinius, atkakliai teigdamas, kad kaip tik dabar yra pašlovintas. Keista, tačiau kaip tik dabar, kai Judas, kupinas tamsybės ir priešiška širdimi išėjo Jo išduoti, Dievas gali parodyti, kaip labai jį myli. Judo išdavystėje matome Jėzaus meilės gelmę. Judas yra „pražūties sūnus“, tačiau ar Viešpats neatėjo gelbėti tų, „kurie buvo pražuvę“? Ar pražūtis nėra sąlyga būti išgelbėtam? Ar mes nesame išgelbėti todėl, kad buvome pražuvę? Judo pavyzdžiu Jėzus gali parodyti Dievo meilės didybę: ta meilė neturi jokių ribų. Kiekvienas sąžiningas žmogus kada nors paklausia savęs: „Esu išgelbėtas, ar esu pražuvęs?“ Jėzus aiškiai atsako: „Esi pražuvęs ir esi išgelbėtas“.

Kaip tik toji meilė ir yra išgelbėjimas, didysis išaukštinimas bei pašlovinimas. Apaštalai to nesupranta, kaip kiek anksčiau nesuprato kojų plovimo prasmės. Neilgai trukus Petras pasakys, kad yra pasirengęs guldyti už Jėzų savo gyvybę. Ko gero, jis įsivaizdavo, kad gali pakeisti Dievą, o Jėzus primins Petrui, kad Jis pats atiduoda gyvybę už savo mokinius. Didžiojo Penktadienio rytą pragydęs gaidys primins Petrui jo ribotumą: reikia mirti ne už Dievą, bet su Dievu. Visa, ką gali padaryti mokinys – tai sekti savo Mokytoją, o ne Jį pakeisti.

Kaip tik todėl, lydimas tų išdavysčių, Jėzus ir prašo mokinių, kad jie mylėtų vienas kitą taip, kaip pats Jėzus juos mylėjo. Jis dalijasi savo meile, kad ja mes mylėtume vieni kitus. Tai ne simpatijos, pasirinkimo, pastangų, dorybių pagimdyta meilė. Iš Kristaus atėjusi meilė gali užpildyti žmogaus širdį ir pasiekti kitų širdis. Tai dieviška meilė, neturinti ribų.

Nesugebame mylėti nemalonių, darančių mums pikta žmonių. Tik iš Dievo gautoji meilė leidžia peržengti emocijas bei jausmus ir pamilti.

Bažnyčia nėra šaunių žmonių klubas, tai ne lengvai teikiamos paguodos institucija, susirinkimas tų, kuriems patinka būti su Jėzumi. Bažnyčia – tai tie žmonės, kurie susirinko, nes žino, kad Dievas juos myli ir patys stengiasi mylėti. Jie tai daro, nes nenori išduoti savo Mokytojo.

Kaip tik iš tos meilės mes ir turime būti atpažįstami.

Ne pamaldumas, apeigos, išoriniai ženklai ar karitatyvinės organizacijos, bet meilė yra svarbiausias krikščionių skiriamasis ženklas. Tai meilė, išlaikanti pusiausvyrą tarp emocijų ir sąmoningo pasirinkimo, konkreti, kantri ir užjaučianti, neišskirianti nė vieno žmogaus meilė, išliekanti, netgi susidūrus su išbandymais ir išdavyste.

Kiekvieną kartą, švęsdami Eucharistiją, kenčiančio ir prisikėlusio Kristaus atminimą, turime stengtis vis geriau suvokti tą meilę, kad visi, ją matydami, žinotų, jog su mumis yra pats Kristus ir su Juo mes šloviname Tėvą.