Sesuo Adelia Oling, mikrokredito teorijos praktikė

„Užsispyrusi moteris su didele širdimi“, tokiais žodžiais katalikiškos krypties JAV dienraštis „National Catholic Reporter“ apibūdina vienuolę filipinietę Adelia S. Oling, kurią žino tūkstančiai jos tautiečių, dažniausiai iš pačių vargingiausių šeimų.

Dieviškojo Gydytojo tarnaičių seserų kongregacijai priklausanti vienuolė prieš keliolika metų sukūrė ir iki šiol vadovauja nevyriausybinei organizacijai, kuri sėkmingai taiko mikrokredito praktiką centrinėje ir pietinėje Filipinų dalyse.

Terminas „mikrokreditas“ plačiai nuskambėjo pasaulyje, kai 2006 metais Nobelio taikos premija buvo suteikta Muhammad Yunus, kuris Bangladeše įsteigė „Grameen Bank“, užsiimantį „mikrofinansais“. Nobelio premijos laureatas praktikoje išbandė ir teorizavo ekonomikos modelį, kuris veikia neturtingose šalyse. Daugelis tų šalių piliečių yra tokie neturtingi, kad tradiciniams ekonominiams modeliams jie tarsi neegzistuoja. Bankai jiems neskolina pinigų, jie negali imtis jokių iniciatyvų ir lieka uždarame skurdo rate. Dar blogiau, jei pakliūva į lupikautojų rankas, kurie juos įkalina skolose visam gyvenimui. Tuo tarpu mikrofinansai remiasi mažų paskolų davimu, už kurias prašoma labai nedidelių procentų. Paskolos atidavimas yra paremtas asmenine ir kolektyvine atsakomybe.

Sesuo Oling, pasak jos pačios, visai netikėtai tapo mikrofinansų „vadybininke“ - pelno nesiekiančios “Žmonių alternatyvaus gyvenimo būdo fundacijos“ organizacijos vadove. Ši organizacija kaupia kapitalą, kurį išdalija mikropaskoloms.

Viskas prasidėjo prieš 15 metų, 1995-aisiais, kai sesuo Oling įsitraukė į tyrimą, kuriuo norėta išsiaiškinti, kaip vietiniai žemės ūkio produktai galėtų labiau konkuruoti su įvežtiniais. Po šio tyrimo ji norėjo kaip nors padėti spręsti žmonių problemas, su kuriomis gerai susipažino. Tik nežinojo kaip. Maldoje prašė Dievo padėti rasti kelią, kuriuo turėtų eiti.

Praėjus kiek laiko, vienoje vystymosi agentūroje išgirdo apie „Grameen Bank“ sugalvotą naują bankininkystės praktiką. Mikropaskolų idėja ją sudomino ir 1997 metais iš vienos katalikiškos humanitarinės organizacijos ji gavo 50 000 dolerių, kuriuos panaudojo kaip pirminį kapitalą nedidelėms paskoloms teikti. Paskolos buvo teikiamos tiems, kurie paprastai banke jų nebūtų galėję gauti. Kelerius metus vienuolė su dviem savanoriais dirbo be jokio atlygio.

Šiandien, po 13 metų darbo, rašoma „National Catholic Reporter“ straipsnyje, sesers Adelia Oling organizacijoje dirba virš šimto asmenų, sukauptas kapitalas siekia 800 000 dolerių, o paskolos išdalytos per 20 000 klientų. Daugeliui iš jų tai proga išeiti iš uždaro skurdo rato. Tiesa, pasiekus tam tikrą gerovės lygį paskolos ir pagalba nebeteikiamos, bet tada jie jau patys būną atsistoję ant kojų.

Savo nuopelnus sesuo Oling vertina paprastai. Pasak jos, daug kas jai ateina pasakyti „ačiū“. Ir kai priduria, kad dabar jau gali savo vaikams nupirkti pieno, ji jaučiasi visiškai patenkinta. (rk)