Jėzus žydams pasakė: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka
paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš
iš mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš
iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena“. (Jn 10,27-30)
DIEVO
RANKOSE
Petrui ir Tomui nebuvo lengva patikėti Jėzaus prisikėlimu. Mes
irgi, panašiai kaip jie, plaukiame per gyvenimo jūrą, nuolat susidurdami su įvairias
sunkumais, priversti nuolatos pasitikėti Viešpačiu, kad sau patiems atskleistume tiesą:
ar esame tikintys. Gyvenimas – tai mums duotas laikas, per kurį privalome išmokti
mylėti. Pati gražiausia gyvenimo patirtis - tai suprasti, jog esame Dievo mylimi,
atrasti Jame meilės šaltinį.
Žinome, kad gyvenimas nėra lengvas, ir tikėjimas
ateina pas mus, lydimas tūkstančių sunkumų bei skausmų. Neretai tie sunkumai ir skausmas
pasiekia mus iš tikėjimo brolių pusės, taip, kaip tai matome šiuo sunkiu Bažnyčios
gyvenimo momentu.
Tikėjimo branda pasiekiama, kai suprantame šio sekmadienio
Evangelijoje cituojamus Jėzaus žodžius: niekas nepajėgs išplėšti mūsų iš Dievo rankos.
Jėzus laiko mus už rankos, Jis myli mus ir veda su savimi, kaip sumanus ganytojas,
žinantis, kur mus reikia nuvesti. Jis nėra samdinys, bet šeimininkas, pažįstantis
kiekvieną Jam priklausantį žmogų. Jis nedvejojo už mus sumokėti meilės kainą.
Mokytojas
pažįsta mus. Jam žinomas mūsų ribotumas, mūsų vargai, o taip pat ir mūsų ištvermė
bei džiaugsmas, kurį patiriame Jį mylėdami. Kaip tik todėl Viešpats moko mus. Niekas
negali mūsų atimti iš Jo: nei skausmas, nei liga, nei mirtis, nei silpnumas ar neapykanta,
nei nuodėmė ar maištavimas prieš Jį. Niekas negali mūsų atimti iš Dievo, nes esame
Kristaus.
Nė vienas žmogus, įtikėjęs Kristų, nėra apsaugotas nuo kančios, ir
jo gyvenimas netampa labai paprastas. Vis dėlto tikintysis gyvenimo kelyje yra lydimas
paties Dievo šviesos, tas kelias yra perkeičiamas. Viena yra visą gyvenimą blaškytis,
klausiant savęs, kokia yra mūsų kelionės per šį ašarų slėnį prasmė ir visai kas kita
– žinoti, jog esame neaprėpiamos Dievo meilės žmonijai dalyviai.
Jei tik mes
rūpinamės tai suvokti ir priimti atvira širdimi, jei norime dalyvauti Dievo meilės
plane, galime jaustis tikrai keliautojais per gyvenimą, ir tada nesvarbu, kad netapsime
Nobelio premijos laureatais ar aukštais viršininkais. Žinodami, jog visuomet esame
Dievo širdyje, mes nebebūsime sulinkę po savo mažų baimių našta, pamiršime užplūdusias
silpnumo akimirkas ir suvoksime, kaip iš tikrųjų reikia mylėti.
Bažnyčia išgyvena
sunkius laikus, visi mes, Bažnyčios nariai, esame bandomi. Nemaža žmonių netenka pasitikėjimo
Bažnyčia ir jos ganytojais, visų pirma žvelgdami į suklydusius, kuriems reikia mūsų
maldos, tačiau drauge užmiršdami šimtus tūkstančių kunigų, katechetų, vienuolių, kurie
pasiaukojančiai ir nepriekaištingai vykdo savo tarnystę.
Patiriamas skausmas
iš tiesų yra didelis, nes susiduriame su naujomis žaizdomis, padarytomis Kristaus
veidui. Tai atsitiko dėl tų žmonių, kuriems buvo pavesta rūpintis Jėzaus veido spindėjimu,
nesugebėjimo pakilti aukščiau savo vidutinybės. Todėl šis sekmadienis, vadinamas taip
pat ir Gerojo Ganytojo sekmadieniu, kai visi tikintieji yra kviečiami melstis už savo
kunigus, šiemet įgyja ypatingą reikšmę.
Tai proga melstis už visus kunigus,
proga atgailai, kad galiausiai visi suvoktume pačią esmę, melsti šventų kunigų, panašių
į savo Ganytoją, Jėzų Kristų.
Einame per sunkų išmėginimą, kurį sukėlė žmonių
kaltės, ir, kaip ir kiekviename sužeistame kūne pakanka vienos sergančios dalies,
kad kentėtų visas kūnas. Taip dabar yra ir su mumis. Popiežius Benediktas XVI kviečia
visus katalikus priimti šį išmėginimą ne užsidarant savyje, ne dejuoti, pykti ant
viso pasaulio ir gintis bet kokia kaina, bet dar tvirčiau įsikibti į Viešpaties ranką.
Niekas negali mūsų išplėšti iš Kristaus rankos.
Tegul esame kietakaktė, nepaklusni,
išsiblaškiusi kaimenė, tačiau Viešpats mūsų nepaliks. Bažnyčią sudaro ne tobulieji,
bet tie, kurie patyrė atleidimą.
Ne teisieji, bet vaikai, kurių Tėvas niekada
nepaliks… (Mons. Adolfas Grušas)