Trečiasis Velykų sekmadienis

Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip. Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.

Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Tie atsakė: „Ne“. Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis.

Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“. Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat ir žuvies. Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.

Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius“. Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“. Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis. Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori“. Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“ (Jn 21,1-19)

PIRMASIS POPIEŽIUS, Mons. Adolfas Grušas

Jėzus prisikėlė. Jis yra gyvas...

Mes visi pažįstame nemaža žmonių, o gal ir patys jaučiamės taip, tarsi tebegyventume kape. Skausmas slegia širdį, siela atrodo tarsi suakmenėjusi, be emocijų, be troškimų, be jokių paskatų ateičiai. Atrodo, lyg prisikėlimas būtų skirtas kitiems...

Tai Velykos, kurias leidžia priimti vien turimas tikėjimas, tačiau jų nepavyksta pajusti širdimi, taip, kaip tai atsitiko ir Petrui.

Į susitikimą su Viešpačiu Petras atvyko suakmenėjusia širdimi.

Visi gerai žinome jo istoriją. Žvejys Simonas buvo pašauktas tapti dailidės iš Nazareto mokiniu ir po to tris metus su entuziazmu stebėjo, kaip auga Mokytojo populiarumas, džiaugėsi jam duotu pirmumo tarp apaštalų pažadu, mėgino suvokti save, kaip tikėjimo saugotoją. Žinome ir apie jo neįtikėtinas klaidas bei nesugebėjimą susivaldyti, o galiausiai stebime kryžiaus kančios šešėlyje vykstančią tragediją. Sinedriumo kieme Petras išsigynė Žmogaus, kurį, kaip pats buvo patikėjęs, mylėjo visas širdimi ir buvo pasiryžęs nepriekaištingai Jam tarnauti. Pakako tik paprasto tarnaitės, mėgstančios žinoti viską, klausimo, kad sugriūtų trapus apaštalų kunigaikščio tvirtumas.

Paskui sekė suėmimas, teismas, nužudymas. Petras, kaip ir dauguma apaštalų, pabėgo. Mes galime tik nujausti, koks skausmas, kokia vienatvė tą dieną sukrėtė apaštalų gyvenimus.

Petro širdis. plūstanti krauju dėl Mokytojo ir savo paties, kaip mokinio, mirties, atrodė esanti nugalėta padarytos nuodėmės...

Jėzus prisikėlė ir pasirodė Petrui kartu su Jonu, kurie drauge bėgo Velykų rytą prie kapo. Petras buvo su Jėzumi ir kitais apaštalais Paskutinės Vakarienės kambaryje Velykų vakarą. Evangelistas Lukas užsimena, kad prisikėlęs Viešpats buvo pasirodęs ir vienam Petrui, Galima pasakyti, kad Petrui buvo suteikta ypatinga privilegija.

Deja, viso to nepakako atgaivinti liūdinčią širdį... Jėzus buvo gyvas, tačiau ne Petrui.

Jėzus buvo prisikėlęs ir apsuptas šlovės, tačiau Petras taip ir liko nelemtame kieme, kur išsigynė savo Viešpaties.

Nėra abejonių, kad Petras tikėjo Jėzaus prisikėlimu, tačiau tas tikėjimas nepajėgė numalšinti širdies skausmo.

Panašiai atsitinka visiems...

Šio sekmadienio Mišių Evangelijos pradžia kalba apie vieną iš pačių liūdniausių krikščionybės akimirkų. Petras vėl grįžta prie savo įprasto amato: žvejybos. Paskutinį kartą jis plaukė žvejoti prieš tris metus, kai susitiko Jėzų, visiems kalbėjusį apie Dievo karalystę. Dabar jis vėl lipa į valtį ir suvokia, kad įstabus nuotykis pasibaigė, mistiniai išgyvenimai vėl užleidžia vietą kietai kasdienybei. Kiti apaštalai, veikiausiai, norėdami paguosti Petrą. leidžiasi kartu su juo žvejoti. Deja, ir žvejonė yra nesėkminga. Atrodo, kad Petro skausmas išbaidė ir žuvis iš ežero...

Tačiau, kaip dažnai atsitinka, nakčiai besibaigiant, pasirodo Jėzus.

Apaštalų nuotaika tuo momentu buvo tikrai nekokia. Jie girdi nuo kranto ataidėjusį klausimą apie tai, kaip sekėsi žvejoti, tačiau niekas nenori kalbėti, visi užsiėmę tinklų tvarkymu, sulinkę, nuleidę galvas, kraujuojančia ir bejėge širdimi.

„Irkitės į gilumą ir užmeskite tinklus“...

Visi sustingsta. Andriejus žiūri į Joną, šis į Tomą, kuris pažvelgia į Petrą, negalėdami tikėti tuo, ką išgirdo, tačiau paklūsta paliepimui ir užmeta tinklus, kur, kaip jiems patiems gerai žinoma, žuvų neturėjo būti, ir dar kartą įvyksta stebuklas. Dabar jau aišku, kad Jėzus yra su jais.

Po šio stebuklo tyla būtų nebepakeliama, todėl ir pats Jėzus elgiasi natūraliai, kalba, juokiasi, valgo kartu su apaštalais, o galiausiai kreipiasi į Petrą, su kuriuo prieš savo kančią matėsi sinedriumo kieme.

„Simonai, ar myli mane?“- klausia Jėzus.

„Kaip galiu Tave mylėti, Viešpatie, kaip galiu drįsti dar apie tai kalbėti, po to, ką padariau?“- galvoja Petras, tačiau atsako: „Myliu, Viešpatie.“

Simonai, ar myli mane?“- dar kartą paklausia Jėzus.

„Užteks, Viešpatie, žinai, kad nemoku mylėti, liaukis klausinėjęs“ – mąsto Petras, tačiau lūpos, atrodo, pačios atsako: „Myliu, Viešpatie“.

„Simonai, ar myli mane?“ – nepakeliamas klausimas nuskamba trečią kartą.

Dabar Petras nutyla. Jis dar kartą jaučiasi sukrėstas. Jėzus nori tiek daug ir tiek mažai, Jis prisitaiko prie mūsų menkumo, prie mūsų reikalavimų. Petro gerklę užgniaužia ašaros. Jis supranta, kad Jėzui visiškai nerūpi jo silpnumas, išdavystė, Jam nerūpi, ar Petras sugeba išlikti aukštumoje ir ar pajėgs įvykdyti tai, kas jam buvo pavesta. Jėzui rūpi viena: Jis nori, kad Petras mylėtų taip nuoširdžiai, kaip tik sugeba.

„Ką nori, Viešpatie, kad pasakyčiau? Tu žinai viską, pažįsti mane, ir žinai, kad Tave myliu“.

Tada Viešpats nusišypso. Jis žino, kad Petras jau yra pasirengęs savo gyvenimo užduočiai, kad jis mokės padėti savo vargšams broliams, nes pajuto savo paties vargingumą. Petras bus geras popiežius, todėl Jėzus ir prabyla: Sek paskui mane...