Atvelykis: Dievo Gailestingumo Sekmadienis

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė:

„Ramybė jums!

Kaip mane siuntė Tėvas,

taip ir aš jus siunčiu“.

Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė:

„Imkite Šventąją Dvasią.

Kam atleisite nuodėmes,

tiems jos bus atleistos,

o kam sulaikysite, – sulaikytos“.

Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20, 19–31)

*

Atvelykio sekmadienio Mišių homiliją: „TIKINČIŲJŲ GLOBĖJAS“ (Mons. Adolfas Grušas)

„Mokytojau, tik prieš kelias dienas ketino tave užmušti akmenimis, o tu vėl ten eini“,- tokius žodžius ištarė Jėzui Andriejus ir Pilypas, išgirdę, kad šis ketina eiti aplankyti savo draugo Lozoriaus. Tačiau Jėzus, kaip rašoma Evangelijoje, „ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę“. Tada įtampą išsklaidė ir visus padrąsino apaštalo Tomo ištarti žodžiai: „Eikime ir mes numirti kartu su juo“.

Po Jėzaus mirties Tomas nemėgino numirti kartu su Juo. Naktį jis praleido, slapstydamasis Jeruzalėje. Jis nejautė nei alkio, nei šalčio. Tomo akyse tebestovėjo Jėzaus, jo Jėzaus, išniekinto ir kraujuojančio, nuogo kabančio ant kryžiaus skersinio ir niekinamo minios, paveikslas. Keletą akimirkų ir Tomas stovėjo ten, nustėręs iš baimės, įsimaišęs tarp smalsuolių, o paskui leidosi bėgti, bijodamas, kad jo kas nors neatpažintų.

Dabar, slėpdamasis nuo žydų, Tomas prisiminė viską, taip pat ir savo paraginimą, skirtą kitiems apaštalams: „Eikime ir mes numirti kartu su juo“.. Tomui atrodo, kad jis išdavė Jėzų, nes net nemėgino parodyti kiek nors solidarumo su savo Mokytoju, pabėgo, nors dar taip neseniai kalbėjo apie ištikimybę Jėzui iki mirties..

Nežinodamas, ką daryti toliau Tomas prisiminė aukštutinį kambarį, kur kartu su Jėzumi ir apaštalais taip neseniai valgė Velykų vakarienę ir pamanė, kad tikriausiai kiti mokiniai gali būti susirinkę kaip tik ten, tačiau, tebesisaugodamas gal daugiau įsivaizduojamo pavojaus, nusprendė laukti iki vakaro.

Kai vakare, slėpdamasis už mūro sienų, jis pasiekė Paskutinės vakarienės kambarį, nustebo, išvydęs džiaugsmu spinduliuojančius savo draugų veidus: „Tomai, mes matėme Viešpatį! Jis gyvas!“ Girdėdamas tai, Tomas niekaip nesugebėjo tuo patikėti ir garsiai išsakė savo abejones: „Jei nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į jo šoną, netikėsiu“. Ši abejonė kiek apmalšino ir kitų apaštalų džiaugsmą, tačiau Tomas nepasitraukė nuo jų, liko drauge. Jis nepasielgė, kaip koks mūsų laikų skeptikas, besipiktinantis, kad Geroji Jėzaus Naujiena patikėta žmonių rankoms. Tomas nesijautė įžeistas, kad žinią apie prisikėlimą paskelbė kiti. Jis to nesupranta, tačiau lieka kartu ir nemėgina kurti kitos, alternatyvios bažnyčios, nelaiko savęs geresniu, nepasiduodančiu lengvatikystei.

Iš tiesų Tomas gerai padarė, likdamas drauge su kitais apaštalais, nes po aštuonių dienų Viešpats atėjo kaip tik pas jį.

Tomas vėl mato savo Viešpatį: šviesų, giedro veido, besišypsantį. Nuo Jo sklindanti meilė tarsi apgaubia visus, tik Tomas, vis dar negalėdamas patikėti savo akimis, apstulbęs žvelgia į Jėzų, kuris dabar artinasi prie jo ir rodo savo vinių pervertas rankas: „Tomai, aš žinau, kad daug kentėjai, kentėjau ir aš“. To pakanka, kad Tomas pasiduotų. Dingsta jo pyktis, skausmas, pasimetimas,- viskas ištirpsta, tarsi sniegas, sušvitus saulei. Jis parpuola ant kelių, bučiuoja Viešpaties žaizdas, verkia ir juokiasi: „Mano Viešpats! Mano Dievas!“

Mes galėtume pavadinti apaštalą Tomą daugelio tikinčiųjų ir ne visai tikinčiųjų globėju. Jis gali būti globėjas visų tų, kurie yra patyrę gyvenimo smūgius ir įsivaizduoja, kad viskas yra žlugę. Tomas galėtų pamokyti, jog niekuomet nereikia leistis įveikiamiems pykčio ir skausmo, bet visuomet prisiminti, kad Dievas įvertina žmogaus gerus darbus ir už juos atlygina.

Šventasis Tomas galėtų pamokyti visus, pasipiktinusius Bažnyčios nenuoseklumu, sužeistus dvasininkų poelgių ir sprendimų, pasakydamas, kad niekuomet nereikia apsiriboti tikinčiųjų silpnumu, bet žvelgti į Prisikėlusiojo spindintį veidą, kurį taip nevertai skelbia jo tarnai.

Šventasis Tomas gali padėti visiems nuoširdiesiems, kad jie nesijaustų geresni už kitus, matydami, kad jų brolių tikėjimas yra mažesnis, bet liktų dideli savyje, atsiliepdami į Mokytojo troškimą išgelbėti visus ir stengtųsi pataisyti Bažnyčią, pradėdami nuo savęs.

Jis gali būti drauge su visais, kurie yra nukryžiuoti savo pačių silpnumo, leisdamas jiems suvokti, kad Dievas priima ir pripažįsta kiekvieną skausmą.

Apaštalas Tomas pirmasis pagarbino Kristaus dievystę. Dievą, kuris per skausmą ateina su šlove ir paguoda…