10-osios vienuolės Faustinos Kowalskos kanonizavimo metinės

Prieš dešimt metų, Dievo Gailestingumo sekmadienį, Popiežius Jonas Paulius II paskelbė šventąją tarp dviejų pasaulinių karų gyvenusią, jauną, vos 33 metų amžiaus lenkų vienuolę, seserį Mariją Faustiną Kowalską. Dalį savo neilgo žemiško gyvenimo sesuo Faustina praleido Vilniuje. Kaip tik dėl to, Popiežius Jonas Paulius II, antrąjį Velykų sekmadienį aukotų kanonizacijos Mišių homilijoje sakė: “Sveikinu tave, sese Faustina. Nuo šios dienos šventąja tave vadina visa Bažnyčia, bet ypač Lenkijos ir Lietuvos žemės Bažnyčia”.

Tą kartą kanonizavimo šv. Mišiose Šv. Petro aikštėje dalyvavo apie 150 tūkstančių maldininkų. Lietuvos Bažnyčiai atstovavo Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis, kuris kartu su Šv. Tėvu koncelebravo Mišias.

Šventoji gimė 1905 metų rugpjūčio 25 dieną skurstančių lenkų valstiečių šeimoje. Buvo trečiasis vaikas iš dešimties. Per krikštynas jai buvo suteiktas Elenos vardas. Marijos Faustinos vardas, kuriuo dabar ji žinoma, buvo suteiktas tik vėliau, kai ji stojo į vienuolyną. Iš vėliau jos rašyto dienoraščio žinome, kad būdama vos septynerių metų amžiaus, Elena Kowalska jau sąmoningai jautė pašaukimą siekti tobulesnio gyvenimo. Truputį pasimokius pradžios mokykloje, paauglė Elena buvo pasiųsta dirbti tarnaite pasiturinčių giminaičių šeimoje. 1922 metais grįžo į namus ir pranešė tėvams apie ketinimą stoti į vienuolyną. Senasis Kowalskis kategoriškai nepritarė dukters ketinimui. Elena nuolankiai priėmė tėvo valią ir grįžo dirbti, tačiau ne pas tą pačią šeimą, bet gavo tarnybą Lodzės mieste. Vis dėlto, aiškiai suprasdama, kad jos vieta – vienuolynas, greit paliko ir antrą tarnybą ir, šį kartą tėvams nieko nesakydama, nuvažiavo į Varšuvą vedina troškimo būti vienuole. Beldėsi į daugelio Lenkijos sostinės vienuolynų duris, bet nieks jos nenorėjo. Dažniausiai būdavo duodama suprasti, kad neturinčios kraičio ir dar be tėvų sutikimo, jos nieks nepriims. Vis dėlto, po kantrių paieškų, vienas vienuolynas atvėrė jai duris: buvo priimta į Varšuvos Dievo Gailestingumo Motinos kongregacijos namus. Tačiau ir čia norint stoti į kongregaciją, buvo reikalaujama kraičio. Namų vyresnioji surado jaunajai Elenai darbą, kad jis susitaupytų pinigų bent simboliškam kraičiui. Šiais laikais kraičio problema atrodo truputį neįprastai. Bet tarpukarės Lenkijoje tai buvo visiškai normalu: jei tėvai negalėjo parūpinti kraičio, daug kaimo merginų likdavo netekėjusios. Be kraičio nepriimdavo ir į vienuolyną.

Galiausiai, šiek tiek užsidirbusi, dvidešimt vienerių metų sulaukusi Elena Kowalska buvo priimta į Dievo gailestingumo Motinos kongregaciją. 1926 metų balandžio 30 dieną apsivilko vienuolės abitą ir gavo Marijos Faustinos vardą. Po dviejų metų davė trukusios postulantūros ir noviciato pirmuosius įžadus. 1929 metų balandžio mėnesį buvo išsiųsta į kongregacijos namus Vilniuje, kuriuose su trumpomis pertraukomis praleido beveik visą savo likusį gyvenimą. Tik sunkiai susirgusi buvo perkelta į kitus namus Lenkijoje. Vilniaus vienuolyne dirbo paprastus darbus: patarnavo virtuvėje, prižiūrėjo vienuolyno daržą, dirbo kongregacijos namų durininke. Gyvenant Vilniuje vis dažniau ir aiškiau seseriai Marijai Faustinai apsireikšdavo Jėzus, kurį jau buvo mačiusi ankstyvoje vaikystėje, kai pirmą kartą pajuto pašaukimą į vienuolinį gyvenimą.

1931 metų vasario 21 dieną apsireiškęs Jėzus jai pasiūlė nutapyti jo atvaizdą, tokį kokį jį mato regėjime. Nelabai žinodama ko imtis, pati juk tapyti nemokėjo, po ilgų dvejonių, jau po amžinųjų įžadų, 1934 metais sesuo Faustina kreipėsi į tapytoją Eugenijų Kazimirowskį ir jo paprašė, nutapyti Jėzaus paveikslą pagal sesers Faustinos nurodymus. Tapymas truko keletą mėnesių. Pagal smulkius nurodymus, tapytojas sukūrė sesers Marijos Faustinos regėto Jėzaus atvaizdą: tai stovinčio Jėzaus figūra; iš jo širdies sklinda šviesos spinduliai; o apačioje užrašas: “Jėzaus, pasitikiu tavimi”. Šiandien tas paveikslas labai plačiai žinomas, po visą pasaulį pasklidę milijonai reprodukcijų.

Žengusi šį žingsnį – atskleidusi viešumai regėjimuose matytą Jėzaus atvaizdą, sesuo Faustina ryžosi žengti ir kitą žingsnį. Nuėjo pas tuometinį Vilniaus arkivyskupą Romualdą Jalbrzykowskį ir pranešė jam norinti kurti naują seserų kongregaciją, kuri skelbtų pasauliui Jėzaus gailestingumą ir meilę. Arkivyskupas mandagiai pasikalbėjo su Faustina, bet į siūlymą reagavo gana skeptiškai.

Maždaug tuo pat metu ėmė blogėti sesers Marijos Faustinos sveikata. Vilniaus namų vyresnioji išsiuntė ją gydyti į Lenkijos Pietus. Iš pradžių sveikata kiek pasitaisė, bet greit vėl reikėjo gulti į ligoninę. 1938 rudenį jau nepagydomai serganti Marija Faustina buvo apgyvendinta kongregacijos namuose Krokuvoje. 1938 spalio 5-osios vėlų vakarą, 22 valandą 45 minutės kuklutė, žmonių akyse didelių darbų nenuveikusi, bet jau žemiškame gyvenime su Jėzumi bendravusi vienuolė mirė – iškovojusi gerą kovą, baigusi bėgimą nuėjo pas savo Viešpatį atsiimti garbės vainiko.

Po sesers Marijos Faustinos mirties, garsas apie jos šventumą pradėjo sparčiai plisti. 1965 metais Krokuvoje buvo pradėta jos beatifikacijos byla. Diecezinę skelbimo palaimintąja bylą 1967 metų rugsėjo 20 dieną užbaigė tuometinis Krokuvos arkivyskupas kardinolas Karolis Wojtyla. 1993 metų balandžio 18-ąją tas pats Karolis Wojtyla – Popiežius Jonas Paulius II – Romoje, Šv. Petro aikštėje seserį Faustiną paskelbė palaimintąja. O nuo 2000 metų balandžio 30 d. sesuo Marija Faustina Kowalska jau garbinama kaip visos Bažnyčios šventoji. (jm, kl)