Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio velykinis žodis
Šventų
Velykų sulaukėme po atšiaurios žiemos. Simboliška, kad Nepriklausomybės atkūrimo sukakties
metais ne tik ekonomikos bėdos, bet ir gilus speigas ilgai laikė sukaustęs Lietuvą.
Tarsi buvome verčiami ilgėliau sustoti, apsimarinti ir apgalvoti, kokia kryptimi einame,
kokius tikslus sau keliame, kokių principų laikomės. Gavėnia, Velykų laukimo laikas,
kasmet mus skatina permąstyti Kristaus kelią ir savo kelią. Idant Prisikėlimo šventes
pasitiktume apsivalę, sau ir Dievui pasižadėję bodėtis paklydimų, atsiliepti kviečiami
begalinės Viešpaties meilės.
Beauštant Velykų rytui kilkime pabudusios dvasios
gyvenimui kaip tas rugio želmuo, kuris gerai atsigulėjo šaltoje žemėje. Tirpdykime
širdžių įšalą, gaivinkime apledėjusią sąžinę ir atleiskime vieni kitiems kaltes, kaip
kad sakome kreipdamiesi į Dangiškąjį Tėvą. Šiandien susitinkame su geriausiu, stipriausiu,
patikimiausiu įrodymu, kaip Jis mus myli. Atsiuntęs į pasaulį savo Sūnų žmogaus gyvenimui,
Dievas atskleidė mums Prisikėlimą kaip tą tikrovę, kuri yra čia, įdiegta mumyse ir
atsiverianti prieš mus, jei tik klausysime Viešpaties balso.
„Jis tikrai prisikėlė!“
– ši Geroji Naujiena teužtvindo jus viltimi, stipresne nei polaidžio potvynis. Viltimi,
pralaužiančia pasimetimo, susmulkėjimo, neryžtingumo ir abejingumo užtvaras. Švęskite
su šeimomis ir bendruomenėmis, drąsiai dalykitės Prisikėlimo džiaugsmu ir neškite
jį tiems, kurie baugščiai nuleidžia galvą, apžlibinti ryškios Evangelijos šviesos.
Tik nuo jūsų pasitikėjimo Dievu priklauso, ar džiuginanti šiluma bus praeinantis gamtos
reiškinys, ar vidinė permaina, kurios dėka visą tolesnį gyvenimą būsite nuo visų žemės
vėjų apsaugančioje Viešpaties artumoje. Su Šventomis Velykomis!
* * *
Kauno
arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SI velykinis laiškas
Apaštalas
Jonas taip aprašo savo įspūdžius po Jėzaus prisikėlimo. Ankstų pirmosios savaitės
dienos rytą Marija Magdalietė pranešė mokiniams, kad Mokytojo kapas tuščias. Jonas
ir Petras nuskubėjo prie kapo ir pamatė viduje numestas drobules ir skarą. Tuomet
Jonas įtikėjo, kad Jėzus prisikėlė. Įtikėjo anksčiau, nei prisikėlęs iš mirties Jėzus
pasirodė jam ir kitiems mokiniams. Dievas apdovanoja tikėjimu pirmiausia tuos, kurie
yra tyri ir labai mylintys. Šių žmonių gyvenime išsipildo Jėzaus palaiminimas: „Palaiminti
tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8).
Sveikinu pačios brangiausios
šventės – Šv. Velykų proga visus, įtikėjusius į Kristaus Prisikėlimą. Velykos teatneša
ne tik džiaugsmo, bet ir tesustiprina tikėjimą, viltį ir meilę – svarbiausias dorybes,
padedančias dvasiškai augti ir kurti visavertį krikščionišką gyvenimą.
Kristaus
Prisikėlimo šventė yra brangi dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, ji kalba apie antgamtinę
tikrovę, į kurią įžengė prisikėlęs Kristus ir į kurią esame pakviesti mes visi, per
Krikštą susijungę su mirusiu ir prisikėlusiu Kristumi. Antra, Prisikėlęs Kristus kviečia
mus jau dabar būti Prisikėlimo vaikais, kuriems viešpatauja ne nuodėmės, bet Kristaus
įstatymas. Šv. Velykos tebūnie proga pamąstyti, ką reiškia būti prisikėlusiems su
Kristumi.
Gyvenantiems su Kristumi per maža turėti Krikšto pažymėjimą ir per
Velykas su minia giedoti „Aleliuja“. Per maža žinoti Dekalogą – reikia jo laikytis,
net ir tuomet, kai tai daug kainuoja. „Dievo įsakymai, – rašo popiežius Benediktas
XVI Laiške jaunimui, – neabejotinai kertasi su paplitusia šiandiene mąstysena, siūlančia
laisvę, atsietą nuo vertybių, taisyklių, objektyvių normų ir akinančią atmesti bet
kurį tos akimirkos geismų apribojimą. Tačiau tokia pasiūla, užuot vedusi į tikrąją
laisvę, žmogų paverčia jo geismų, tokių stabų, kaip galia, pinigai ir nežabotas malonumas,
pasaulio vilionių vergu, negebančiu įgyvendinti savo pradinio pašaukimo mylėti.“
Su
prisikėlusiu Kristumi save tapatina labai daug žmonių, bet didelė dalis jų stokoja
evangelinės gelmės, visų pirma – autentiškos meilės. Meilės, kuri skatintų tarnauti
ir skleisti gėrį. Meilės trūkumas – pati svarbiausia priežastis, kodėl daugelis nesugeba
visiškai atsiverti Kristui. Matome liūdną reiškinį: daugelis yra netgi visiškai praradę
pasiaukojamos meilės sampratą. Tikėti į Kristų ir nesirūpinti meile persunkti savo
gyvenimo yra pradėtas, bet neužbaigtas darbas – Jėzaus žodžiais tariant, tai ant smėlio
pastatytas namas, kurį grasina nuplauti jūros bangos.
Galėtume tik pasvajoti,
kokia būtų šiandienė Lietuva, jeigu tie 80 procentų lietuvių, per apklausas tapatinančių
save su tikinčiais į Kristų, tikrai būtų pilni meilės Dievui ir žmonėms. Lietuva būtų
pats brangiausias širdžiai žemės kampelis, kurio niekas nenorėtų palikti. Kaip reikia,
kad visi žmonės suvoktų, jog tik tuomet tampama visverčiu žmogumi ir krikščioniu,
kai nesavanaudiškai mylima.
Prisikėlusiojo Kristaus draugais tampama tik ištikimai
vykdant meilės įstatymą. Jėzus vienam Dekalogo besilaikančiam vyrui pasakė: „Tu esi
netoli nuo Dievo karalystės!“ (Mk 12, 34). Pasakė įsitikinęs, kad šis vyras supranta
didįjį meilės įstatymą, jog meilė yra svarbesnė už bet kokias aukas.
Popiežius
Benediktas XVI neseniai paskelbė encikliką „Caritas in veritate“. Joje Šventasis Tėvas
sako, kad į šiandienę pasaulio visuomenę reikia sugrąžinti meilę – ir ne bet kokią,
bet meilę tiesoje bei teisingume. Meilė be tiesos ir teisingumo – tai šios dorybės
išniekinimas. Ten, kur meilė, privalo būti branginama tiesa ir klestėti teisingumas.
Meilės, tiesos ir teisingumo kupiną gyvenimą turime susikurti patys, nes niekas
kitas už mus to nepadarys. Šio darbo pionieriais turi tapti įtikėjusieji į prisikėlusį
Kristų. Popiežius kalba: „Turint prieš akis tautų vystymosi problemas, tokias milžiniškas,
kad kone nusvyra rankos, pagalbon ateina Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiai, kuriais
jis mums praneša: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5) ir
padrąsina: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).
Atliktino darbo gausos akivaizdoje mus palaiko tikėjimas, jog Dievas yra tarp tų,
kurie jo vardu susiburia ir darbuojasi teisingumo labui“ (CV, 78).
Apaštalas
Paulius ragina: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur
Kristus sėdi Dievo dešinėje“ (Kol 3, 1). Kristuje matome gražiausią meilę, nuvedusią
jį iki kryžiaus mirties, kad mes turėtume gyvenimą. Kristus ne tik kalba: „Aš atėjau,
kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10), bet savo mirtimi
bei prisikėlimu šiuos žodžius patvirtina.
Velykinėje maldoje, ypač švęsdami
Eucharistiją, palinkėkime vieni kitiems Dievo malonės, galinčios padaryti mumyse patį
reikalingiausią stebuklą – su kaupu pripildyti tarnaujančios, visiems gera linkinčios
meilės – meilės tiesoje ir teisingume.
* * *
Šiaulių vyskupo
Eugenijaus Bartulio velykinis sveikinimas
„Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?
Nėra jo čia, Jis prisikėlė!“(Lk 24, 5b-6a).
Brangūs broliai ir seserys. Tai
stulbinanti tiesa, kuri mus išlaisvina iš netikrumo ir abejonių. Moterys, atėjusios
prie kapo, neranda Jėzaus, kuris buvo ten palaidotas. Jos išsigando, bet du vyrai,
spindinčiais drabužiais joms sako: „Nėra jo čia, jis prisikėlė“ (Lk 24,6a).
Koks
didis džiaugsmas. Jėzus prisikėlė. Jis nugalėjo mirtį ir mūsų baimę pavertė ramybe,
o abejonėse ir netikrume skendintiems žmonėms pasakė: “Jei laikysitės mano mokslo,
jūs iš tikro būsite mano mokiniai ; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“
(Jn 8, 31b-32).
Jėzus nori, kad mes gyventume laisvėje kaip Dievo vaikai.
Tiesa, jau dvidešimt metų Lietuva kvėpuoja laisvės oru ir, šiais metais ypatingai
dėkojame už laisvės dovaną, tačiau tame ore yra gausu nuodėmės bacilų, kurios užnuodija
tikrąją laisvę ir ne kartą mus paverčia nuodėmės vergais.
Prisikėlęs Kristus
trokšta, kad žmonėms vadovautų ne pasaulio, bet Šventoji Dvasia. Jis sako, jog: „Šv.
Dvasia ateis ir parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl
teismo. Dėl nuodėmės,- kad netiki manimi“(Jn 16, 8-9).
Atrodo taip akivaizdu.
Kristus gyveno, dirbo, bendravo su žmonėmis, įsteigė Bažnyčią, siuntė apaštalus į
visą pasaulį skelbti Evangelijos ir už šiuos nuostabius meilės darbus buvo nukryžiuotas
ir palaidotas. Ir štai atėjusios moterys jo neranda kape, jis prisikėlė.
Jėzus,
atėjo pasakyti pasauliui tiesą ir apie save sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.
Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Labai aiškiai pasako,
jog netikėdami Jėzumi, o ypatingai Jo prisikėlimu iš numirusių, mes darome klaidą,
kurią jis įvardina kaip nuodėmę, kad netikime juo. Tačiau patikėti galime tik tada,
jei mylime tą, kuris atiduoda gyvybę už mus visus. „Jei kas mane myli, laikysis mano
žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ ( Jn 14,23).
Dievas ateina pas mane. Mano širdis tampa Šventosios Dvasios buveine. O stebukle!
Viešpats kalbėdamas mums tiesos ir meilės žodžius, veda mus teisingiausiu
keliu. Psalmininkas sako: „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus,
nes tu su manimi“(Ps 23,4). Nežinau, kodėl tiek daug žmonių apkursta šiam meilės ir
tiesos balsui.
Kinų patarlė sako: „Jei širdyje bus tiesa , tai bus grožis
charakteryje. Jei bus grožis charakteryje, tai bus gyvenimas namuose. Jei bus gyvenimas
namuose, tai bus tvarka tautoje. Jei bus tvarka tautoje, tai bus taika pasaulyje.“
Brangieji,
prisikėlęs Kristus mums visiems primena, kad „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė
savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį
gyvenimą“ (Jn 3,16). Dievas ieško kiekvieno iš mūsų. Jis eis į tolimiausius kampelius,
kad tik surastų mus ir išgelbėtų. Jis nenurims, kol kiekvieno iš mūsų neatves į Tėvo
namus. Patikėkime jo meile, nes „Abejoti tikėjimo svarba yra tas pats, kas abejoti
reikalingumu šaknų, kurios lyg be reikalo žemę užima; jų nematyti ir jos neneša vaisių“,
sako šv. Augustinas.
Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs
tikintieji. Prisikėlęs Kristus teišlaisvina mus visus iš nuodėmės, nusiminimo ir abejonių.
Drąsiai eikime laisvės keliu, branginkime šeimos židinį, mylėkime kiekvieną žmogų,
palydėkime vieni kitus gerumo žodžiais, o prisikėlusio Kristaus palaima telydi Lietuvos
kilnų, dorą ir garbingą gyvenimą.
* * *
Panevėžio vyskupo
Jono Kaunecko velykinis laiškas:
Brangūs ir mylimi broliai ir seserys!
„Aleliuja!“
Jėzus nugalėjo mirtį, Jis prisikėlė! Ir mus prisikelti kviečia, būti amžinai gyvais.
Su džiaugsmu švenčiame Velykas – tą pergalę prieš mirtį, su dideliu džiaugsmu. Bet
juk mirties kultūra skverbiasi dabar į Lietuvą ir temdo mūsų džiaugsmą. Kaip nugalėsime
ją? Vokietijoje restauruojant Mindeno baziliką, uždarė visas stogo angas, kai palėpėje
jau buvo suskridę tūkstančiai balandžių. O po skardos stogu vasaros karščiuose buvo
begalinė kaitra. Kai po kurio laiko užlipo į pastogę, išvydo neįtikėtiną vaizdą: visi
balandžiai gulėjo negyvi ant lubų ties didžiuoju altoriumi ir visų galvos buvo nukreiptos
į vieną centrą! Tik toliau restauruojant bažnyčią, paaiškėjo priežastis: po altoriumi
rastas 1000 metų senumo šulinys. Štai balandžiai ir jautė: ties ta vieta giliai yra
gaivus vanduo – jų išsigelbėjimas. Ar tas sukrečiantis vaizdas su negyvų balandžių
krūvomis ties didžiuoju altoriumi nėra ženklas mums, XXI-jo amžiaus žmonėms? Tik
prie altoriaus – mūsų išgelbėjimo šaltinis, tik prie to Gyvojo vandens šaltinio susitelkę,
galime išvengti mirties! Be altoriaus, be maldos jau prisigyvenome: mirties kultūra
jau siaučia Lietuvoje kiekviename žingsnyje: abortai ir baisūs nužudymai nuošaliuose
kaimų vienkiemiuose ir miestų gatvėse; alkoholis, o ypač narkotikai žudo ir senus,
ir jaunus. O dar nesąžiningumas, nejautrumas, neteisybė, korupcija, kyšininkavimas.
Popiežius
Jonas Paulius II vieną savo encikliką pavadino „Gyvybės Evangelija“ (Evangelium vitae).
Kaip taikliai, kaip simboliškai pasakyta! Tik Jėzus nugali mirtį, tik Jėzaus Evangelija
saugo gyvenimą ir teisingumą. Tik Jėzus nurita nuo kapo angos ir nuo mūsų gyvenimo
kelio mirties akmenį. Nėra kitos jėgos, kuri nugalėtų mirtį ir neteisybę bei atgaivintų
meilę kiekvienam žmogui.
Tad iš visos širdies kviečiame visus, brangūs Broliai
ir Seserys: gelbėkimės ir gelbėkime. Atsisukime visi į altorių, į Jėzaus Evangeliją,
į Bažnyčią. Nepraleiskime nė vienos dienos be maldos, nė vieno šventadienio – be
Mišių. Melskimės, melskimės ir dažniau eikime sakramentų. Atnaujinkime tą gyvybės
dvasią ir sąžinės tyrumą šeimose, ypač savo šeimose. Atėjo toks laikas, kad daugiau
laukti nebegalime – žūsime. Nuodėmė taip siautėja, kad jau atsidūrėme prie bedugnės
krašto, jau žengiame paskutinius žingsnius. Todėl maldauju Jus, tiesiog su ašaromis
akyse maldauju: būkite misionieriais, apaštalaukite – kvieskite pažįstamus, gimines
ir kaimynus. Kvieskite visus į tikėjimą, į maldą, prie sakramentų. Kvieskite atkakliai,
nepailsdami. Platinkite katalikišką spaudą.
Kai aplinkui girdime vien prakeiksmus
Lietuvos valdžios adresu, atrodo, kad Lietuva jau žūsta. „Ar kas matėte nors vieną
žmogų, kuris nuo keiksnojimo pasidarė geresnis?“ – klausia organizacija „Meldžiuos
už Lietuvą“ ir kviečia malda, o ne keiksnojimu gelbėti Lietuvą. Kasdien nors trumpa
maldele melskime Dievą pagalbos. Tik taip prikelsime Lietuvą iš mirties kultūros,
iš gręsiančios pražūties, iš neteisybės. Taip pat ir mūsų gerovei, sąžiningumo ugdymui
kito kelio nėra – tik malda, tik sakramentai, tik Jėzus, tik Jo Gyvybės Evangelija.
Kviečiu jaunimą į Lietuvos jaunimo dienas šiais metais birželio 26-27 d. Panevėžyje!
Informaciją apie jaunimo dienas galite gauti pas kunigus ir rasite katalikiškame internete.
O vyresniuosius prašau padėti jaunimui, melstis už jaunimą, kad jie, vieni kitus stiprindami
tikėjime, nepasiduotų mirties ir nuodėmės kultūrai, bet skleistų Gyvybės žinią, Gyvybės
Evangeliją. Amen.
* * *
Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos velykinis
laiškas
Evangelijos pasakoja, kad Velykų rytą moterys dar brėkštant atėjo
prie Jėzaus palaidojimo vietos. Jos labai nustebo pamačiusios tuščią kapą. Dar labiau
moteris pribloškė angelų liudijimas: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia,
jis prisikėlė!“ (Lk 24, 5–6). Šios patirtys joms tapo Velykų ryto žinia, kuri perkeitė
jų liūdesį į džiaugsmingą viltį ir paskatino Prisikėlimo naujiena dalytis su kitais
artimais žmonėmis.
Jėzaus prisikėlimas sujudino ne tik jas, bet ir visą jo
mokinių būrį. Tik išgirdę apie Viešpaties prisikėlimą, du iš jų – Petras ir Jonas
– tiesiog lenktyniaudami bėgo į palaidojimo vietą, kad patikrintų tai, kas jiems atrodė
neįtikėtina.
Kiekvienos Velykos yra dieviškos šviesos paskatintas vidinis
sujudinimas, sukviečiantis į bažnyčias minias tikinčiųjų. Viltinga Velykų žinia pasklinda
lyg kokia nesustabdoma cunamio banga. Tik sklinda ji ne viską pakeliui griaudama,
bet priešingai – kurdama, atstatydama tai, kas žmogaus viduje, tarpusavio ryšiuose
su kitais apgriuvę, kur trūksta pasitikėjimo, kur nusilpusi viltis. Šis šventinis
sujudinimas paliečia šeimas, suburia drauge pabūti gimines, draugus, pažįstamus, paskatina
šviesesnei, artimesnei ir mielesnei nei įprastai bendrystei.
Velykų žinia
nėra nauja, jai jau 2000 metų. Bet ji ir nėra pasenusi, skirtingai nei daugelis vienadienių
sensacijų, nes jos kilmė kitokia – dieviška. Tai Dievo žinia žmonėms. Dėl to ji mus
naujai sujudina kasmet ir bus gyvybinga iki laikų pabaigos. Jos esmės nepaliečia pakilimai
ar nuosmukiai, mados ar kultūrinės tendencijos. Ją gali sulaikyti tik mūsų dėmesio
stoka prisikėlusiam Kristui. Ši žinia aplenkia tik tada, jeigu kažkas užtrenkia jai
savo širdies duris.
Velykų ryto naujiena apie nugalėtą mirtį, Kristaus prisikėlimą
ir žmonijos atpirkimą ne tik kelia nuostabą, kaip anuomet prieš du tūkstančius metų
pirmosioms tuščią kapą aplankiusioms moterims ar apaštalams. Viešpaties Jėzaus prisikėlimas
iškelia ir keletą svarbių gyvenimo klausimų, kurių nė vienas negalime išvengti. Jie
labai įtaigiai nuskamba Senojo Testamento Pakartoto Įstatymo knygoje: „Padėjau prieš
tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo
palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami Viešpatį, savo Dievą, jo balso klausydami ir jam
atsiduodami“ (Įst 30, 19).
Visais laikais visiems žmonėms būties laikinumo
ir išlikimo klausimai būdavo esmingai svarbūs. Mūsų kasdienybėje, kad ir kiek prislopinti
aktyvaus gyvenimo rutinos, rūpesčių, jie nepraranda aktualumo. Labai svarbu suprasti,
jog Velykų rytas ne tik primena šiuos klausimus, bet ir jį pasitinkantiesiems atvira
širdimi pateikia aiškius atsakymus, koks Dievo planas žmogui.
Domėdamiesi
praktiniais gyvenimo dalykais ir rūpindamiesi kasdienių problemų sprendimu dažnai
neskiriame dėmesio svarbiausiam žmogaus gyvenimo tikslui. Tuo tarpu kai apmąstydami
Velykų paslaptį vis tvirčiau įsitikiname, jog Kristus tikrai nugalėjo mirtį ir prisikėlė,
mums atsiveria visai kita pasaulio ir žmogiškojo gyvenimo perspektyva. Nuoširdžios
paieškos tikėjime padeda atrasti kasdienybėje pagrindinę kryptį ir paskatina siekti,
kad Jėzaus atperkamoji auka ir jo prisikėlimas iš mirties suteiktų ir mums amžinąjį
gyvenimą.
Viltinga Velykų ryto žinia atneša atsakymą į svarbiausią gyvenimo
klausimą ir atliepia giliausius mūsų lūkesčius ir troškimus. Juk kiekvienam iš mūsų
visai ne tas pats ar gyvenimas, veikla, ir siekiai baigsis sulig mirtimi, ar, tariant
apaštalo Pauliaus žodžiais, žemiškajam būstui suirus lauks amžinieji namai danguje
(plg. 2 Kor 5, 1).
Turime galimybę rinktis, todėl be galo apmaudu pasirinkti
klaidingai. Juk Dievo planui pažinti ir tikėjimui pagrįsti turime dieviškąjį Apreiškimą,
Bažnyčios perteikiamą Jėzaus mokymą, net galime kaip piligrimai aplankyti Evangelijoje
aprašomas vietas ir įsitikinti Jėzaus gyvenimo istorine tiesa. Vis dėlto neretai matome
klaidingų pasirinkimų vaisius – atidėliojama pasidomėti religiniais dalykais, kažkas
suklaidina, nukreipia dėmesį į šalutinius dalykus, iškreipia Bažnyčios sampratą. Svarbiausia
Kristaus Bažnyčios paskirtis – padėti žmonėms pažinti Dievą, priimti jo malones ir
siekti išganymo.
Tad sulaukus šventųjų Velykų – Kristaus prisikėlimo iškilmių,
kai tiesiogiai susitinkame su Velykų žinia, kalbančia apie mums dovanojamą amžinąjį
gyvenimą, norisi visiems Tautų evangelizuotojo apaštalo Pauliaus žodžiais priminti,
kad neužsklęstume savo širdžių prisikėlusiam Kristui ir priimtume jo malones, nes
„štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6,2).
Tegul
šiemetis mūsų dalyvavimas Velykų liturgijoje būna nuoširdus, tikėjimu įvedantis į
pačią Kristaus prisikėlimo slėpinio esmę ir gelmę, tegul mūsų širdies durys būna jai
atviros.
Telšių vyskupo Jono
Borutos SI ganytojinis laiškas
Mieli Broliai Seserys – Žemaičių Žemės krikščionys,
Sveiki
sulaukę Kristaus Prisikėlimo šventės. Kaip pavasario saulė kasmet atnaujina ir atgaivina
mūsų žemės veidą po žiemos šalčių ir tamsos, taip kasmet Velykų šventės su šventuoju
joms pasiruošimo Gavėnios laikotarpiu atnaujina ir suintensyvina mūsų tikėjimą, mūsų
religinį gyvenimą. Dauguma Jūsų po Gavėnios Kristaus kelio apmąstymų giedant Kalvarijos
kalnų giesmes, po per parapijas nusiritusios Gavėnios rekolekcijų bangos, apsivalę
šventąja išpažintimi ir atgaila nuo praeities gyvenimo nuodėmių, tyromis širdimis
susirenkate švęsti mūsų tikėjimo didžiąją misteriją – Kristaus pergalės prieš mirtį,
prieš mūsų nusipelnytą mirtį, šventę. Pagal apaštalo Pauliaus mintį: „...išvaduoti
iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių – šventumą ir kaip baigtį
– amžinąjį gyvenimą. Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis
gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 8-9).
Broliai, „argi nežinote,
jog mes visi pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu
mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių
Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 3-5).
Po
beveik 2000 metų – t.y. XX amžiaus septintame dešimtmetyje Vatikano II-asis Visuotinis
Bažnyčios susirinkimas apaštalo Pauliaus mintis paaiškino apibendrindamas XX amžiaus
žmonijos dvasinę patirtį: „Šventasis Raštas, kuriam pritaria šimtmečių patirtis, moko
žmonių šeimą, kad pažanga, ta didelė žmogaus gėrybė, atneša ir didelę pagundą, nes,
pairus vertybių tvarkai ir blogiui susimaišius su gėriu, pavieniai žmonės ir jų grupės
rūpinasi vien savo, o ne kitų reikalais. Todėl pasaulis jau nebėra tikros brolybės
vieta, nes padidėjus žmonių galybei net pačiai žmonių giminei gresia sunaikinimas.
Visa
Kristaus Bažnyčia, pasitikėdama Kūrėjo planu, nors ir pripažįsta, kad pažanga gali
tarnauti tikrajai žmonių laimei, laiko savo pareiga pakartoti apaštalo įspėjimą: „Nesekite
šiuo pasauliu“ (Rom 12, 2), tai yra tuštybės ir piktybės dvasia, Dievui ir žmogui
tarnauti skirtąją veiklą paverčiančia nuodėmės įrankiu.
Tad jei kas nors klausia,
kaip šią nelaisvę įveikti, krikščionys skelbia, jog puikybės ir iškreiptos savimeilės
kasdien grasoma visokeriopa žmogaus veikla turi būti apvaloma ir tobulinama Kristaus
kryžiumi ir prisikėlimu. Kristaus atpirktas ir Šventojoje Dvasioje tapęs nauju kūriniu,
žmogus gali ir turi mylėti paties Dievo sukurtus daiktus. Mat jis juos gauna iš Dievo,
mato juos tarsi plaukiant iš Dievo rankos ir su pagarba žvelgia į juos. Už juos Geradariui
dėkodamas, neturto ir laisvės dvasia kūriniais naudodamasis ir džiaugdamasis, jis
tampa tikru pasaulio savininku, kaip nieko neturintis ir viską valdantis (Gaudium
et spes, 37). „Viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“ (1 Kor 3,
22-23). Nuodėmės sudarkytas šio pasaulio pavidalas praeina, tačiau mes mokomi,
kad Dievas rengia naują buveinę ir naują žemę, kurioje viešpatauja teisingumas ir
kurios laimė patenkins ir pranoks visus ramybės troškimus, kylančius žmonių širdyse.
Tuomet mirtis bus nugalėta, o Dievo vaikai prikelti Kristuje; kas buvo pasėta silpnybėje
ir sugedime, apsivilks negendamybe. Meilė ir jos darbai išliks, o visa kūrinija, kurią
Dievas sukūrė žmogui, bus išvaduota iš vergavimo tuštybei (Gaudium et spes, 39).
Žmogiškojo
orumo, broliškos bendrystės ir laisvės gėrybės, taigi visus gerus prigimties ir mūsų
darbo vaisius, kuriuos, Viešpaties Dvasios vedami ir jo liepiami, būsime paskleidę
žemėje, paskui vėl atrasime apvalytus ir be jokios dėmės, nušviestus ir perkeistus,
kai Kristus perduos Tėvui amžiną ir visuotinę karalystę, „tiesos ir gyvybės karalystę,
šventumo ir malonės karalystę, teisingumo meilės ir taikos karalystę“. Ši karalystė
slėpiningu būdu jau dabar yra žemėje; ji pasieks savo atbaigą atėjus Viešpačiui.
Tačiau
kol mes gyvename šiame laikinajame pasaulyje, nuolat susiduriame su neatbaigta šia
karalyste. Šis pasaulis nuolat patiria Dievo duotos, kiekvienam žmogui suteiktos laisvės
dovanos panaudojimu ne tik gėriui siekti, bet ir blogiui platinti. Skaudžius ir klaidingus
nuodėmių mūsų tikėjimo brolių – dvasininkų pasirinkimus, padarytus penkiasdešimties
metų laikotarpyje, intensyviai šios Gavėnios metu reklamavo ir reklamuoja liberalioji
žiniasklaida. Tai Jums, dorieji ir ištikimieji tikintieji, sukėlė daug skausmo ir
drumstė Gavėnios susikaupimą, maldą ir dvasinio atsinaujinimo pastangas. Kaip laiške
Airijos tikintiesiems rašo popiežius Benediktas XVI: „visi kenčiame dėl nuodėmių mūsų
brolių, kurie išdavė šventą misiją... Daugelis jaučiatės asmeniškai praradę dvasią
ir apleisti, kai kurių akyse esate be kaltės kalti (dėl gretinimo su nusidėjėliais)
ir vertinami, tarsi būtumėte kažkokiu būdu atsakingi už kitų blogą elgesį. .. Tačiau
pastarųjų dešimtmečių pokyčiai, sekuliarizacija, religinių praktikų mažėjimas silpnino
mūsų, taip pat kunigų ir vienuolių mąstymą bei pasiryžimą gyventi pagal Evangeliją
ir katalikiškas vertybes“.
Tikrai, kiekvienas giliau mąstantis žmogus gali
nesunkiai suvokti, kad šiandieninėje mūsų kultūroje propaguojamas niekinantis požiūris
į dekalogo šeštąjį įsakymą „Nepaleistuvauk“ ir devintąjį – „Negeisk svetimo vyro ir
svetimos moters“ tikrai nepasitarnauja tam, kad būtų laikomasi nuostatos: nepaleistuvauk
su nepilnamečiais. Taip, pastarosios normos nesilaikymas palieka sunkią žaizdą nepilnamečių
sielose, bet taip pat gilias žaizdas vaikų sielose palieka tėvų suirusios santuokos,
iširusios šeimos, ko pagrindinė priežastis – svetimavimas. Nesunkiai galime suprasti,
kokias vaikų žaizdas paliks jų įvaikinimas taip vadinamosiose „netradicinėse šeimose“.
Veidmainiška eskaluojant kunigų pedofilijos problemą, nematyti, užmerkti akis prieš
šeimos skaudžius nuopuolius skatinantį „šiuolaikinį“ gyvenimo būdą bei šiuolaikinę
kultūrą.
Tikėjimo mokymo kongregacijos teisingumo gynėjas monsinjoras Charles
Scicluna sako, kad netiesa, jog Šventasis Raštas įsako slėpti tokius faktus. Buvo
reikalaujama saugoti paslaptį tyrimo metu, kad būtų apsaugotas įveltų žmonių geras
vardas – tiek įtariamųjų, tiek aukų, nes to reikalauja nekaltumo prezumpcijos , kol
kaltumas teisiškai neįrodytas. Bažnyčia teisingumo niekada nepaverčia spektakliu.
Reikalavimas saugoti paslaptį niekada nebuvo suprantamas kaip draudimas palaikyti
ryšius su civilinėmis teisingumo institucijomis. Be to, mons. Scicluna nurodė, kad
šiuo metu pasaulyje yra 400 tūkstančių katalikų kunigų, per devynerius metus (2001-2010)
išnagrinėta 3 tūkstančiai bylų, nustatyta trys šimtai tikros pedofilijos atvejų per
penkiasdešimt pastarųjų metų. Dėl Dievo meilės ir šitas skaičius yra labai didelis,
tačiau reikia pripažinti, kad vis dėlto reiškinys nėra toks masiškas, kaip kai kas
norėtų įtikinti.
Š. m. kovo 5 dieną prancūzų dienraštis „Le Monde“ išspausdino
„disidentu teologu“ vadinamo Hanso Küngo straipsnį „Kovojant su pedofilija panaikinkim
kunigų celibatą“.
Kovo 14 dieną „Le Monde“ Küngui atsakė Stephane Jaulain,
kunigas, taip pat šeimos terapeutas ir psichiatras su keliolikos darbo metų patirtimi.
Kaip sako šiame straipsnyje, reikia „Skirti celibatą ir pedofiliją“. Anot kunigo psichiatro
Jaulain, jis per penkiolika darbo metų nėra radęs rimtoje mokslinėje literatūroje
pagrindinio priežastingumo tarp celibato ir pedofilijos.
Greičiau reiktų sakyti,
kad ne celibatas yra priežastis, o kad kunigo statusas gali būti patrauklus psichologiškai
nesubrendusiems asmenims dėl tariamo kunigo imuniteto (t.y. nepakaltinamumo) jausmo,
dėl įsivaizdavimo, kad kunigui viskas galima. Šiuo požiūriu yra panašumų su kita institucija
– diplomatiniu korpusu. Nemažai pastarojo meto diplomatų įsivėlė į pedofilijos atvejus,
kurie vėliau užglaistomi valstybių vadovų. Kun. Jaulain priduria, kad patirtis rodo,
jog seksualinis išnaudojimas būdingas visoms socialinėms klasėms, bažnytinės bendruomenės
čia neišsiskiria iš kitų. Psichiatras ironiškai įvertino Küngo nuostatą, jog celibato
panaikinimas padės kovoje su pedofilija: duomenys rodo, kad virš 90 procentų nepilnamečių
išnaudojimų įvyksta šeimos rate. Tai gal uždrausti šeimos gyvenimą, kaip pačią pavojingiausią
aplinką vaikams? Tačiau būtina griežtai atrinkti kandidatus į kunigystę ir atsijoti
tuos, kurie kunigystę sąmoningai ar nesąmoningai renkasi dėl antrinių motyvų pvz.
tikėdamiesi lengvesnio, mažiau įtempto gyvenimo.
Šiandien kunigo gyvenimas
nėra lengvas. Ačiū Dievui, kad pašaukia kunigystėn pakankamai uolių, darbščių, energingų
jaunuolių, degančių noru nešti Kristaus Evangeliją į mūsų miestų ir kaimų žmones,
kaip šviesą ir atramą, taip pat nelengvam XXI amžiaus žmonių gyvenimui. Melskimės,
kad tokių uolių ir darbščių pasišventėlių Dievo ir žmonių tarnybai nepritrūktume.
Mieli
Broliai Seserys, nesinorėjo gražių, nuostabių Kristaus pergalės prieš nuodėmę ir mirtį
švenčių proga liesti šią skaudžią problemą, tačiau daugeliui iki švenčių neišsiaiškinti
klausimai, nustumti į pasąmonės lygmenį temdys ir drums Velykų džiaugsmą. Tuo labiau,
kad, matyt, neatsitiktinai kažkieno priešvelykinis laikas buvo pasirinktas šiai agresyviai
Bažnyčios, jos kunigų ir Popiežiaus puolimo kampanijai.
Noriu baigti giedresne
Velykine mintimi. Velykos yra ne tik prieš beveik 2000 metų įvykusio Kristaus Prisikėlimo
paminėjimas, bet ir visų Jį tikinčiųjų prisikėlimo iš mirties šaltinio – nuodėmių.
Ne tik patys taip turime švęsti Velykas, bet ir kitiems padėti kilti iš nuodėmių,
atsiversti Dievo gailestingumui. Kaip komentuodamas šių metų penktojo Gavėnios sekmadienio
Evangeliją Popiežius Benediktas XVI kalbėjo, Evangelijoje pagal Joną pasakojama, kaip
pas Jėzų jo priešai atvedė sugautą svetimaujant su svetimu vyru moterį. Pagal to meto
įstatymus, tokia nusidėjėlė turėjo būti nubausta mirties bausme – užmėtant akmenimis.
Jėzus ilgai tylėjo, kaltintojams nesiliaujant, jis paskelbė savo nuosprendį: „Kas
iš jūsų be nuodėmės tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Jėzaus priešai žinodami, kad
Jėzus žino ir gali atskleisti žmonių sąžinės paslaptis, vienas po kito pasišalino.
Liko vienas Jėzus ir ta nusidėjėlė moteris. Tada Jėzus jai tarė: Nė aš tavęs mirčiai
nepasmerksiu, eik ir daugiau nebenusidėk! Popiežius Benediktas XVI paaiškina: „Dievas
mums trokšta tik gėrio ir gyvenimo. Jis pasirūpina mūsų sielos gerove per savo tarnus,
mus išgelbėdamas iš blogio Atgailos - Susitaikymo sakramentu, nes nori, kad niekas
nežūtų, o visi turėtų galimybę atsiversti. Te visi tikintieji supranta šio sakramento
reikšmę, išvysta jo grožį, kad būtų atgaivinti gailestingojo Dievo meilės. Mokykimės
iš Jėzaus, kaip neteisti ir nesmerkti paklydusio artimo, kaip nenuolaidžiauti nuodėmei
„eik ir daugiau nebenusidėk, pradedant nuo savęs, būti saviems pakantiems ir gailestingiems,
o ir kitų svetimųjų atžvilgiu.
Taip Jėzaus jau prieš 2000 metų parodė kelią
kaip spręsti skaudžiausias mūsų laikmečio problemas.
„Nepaskęs eldijėlės, nei
valtys, švyturys Tavo uosto jei ves ... Keltis, Viešpatie, norim mes keltis: pražūtis
ir mirtis be Tavęs“. /B. Brazdžionis/ Ramių, palaimingų Prisikėlimo švenčių visiems!
*
* *
Kaišiadorių vyskupo Juozapo Matulaičio žodis
Aš atėjau,
kad žmonės turėtų gyvenimą“ (Jn 10,10)
Brangūs tikintieji,
„Sveiki
sulaukę šventų Velykų, linksmiausios šventės visų, kas tiki!“ – taip šiandien kartoja
viso pasaulio krikščionys, susirinkę švęsti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo.
Kelias į prisikėlimą Jėzui nebuvo lengvas. Evangelijos aprašo ryžtingą Viešpaties
norą keliauti į Jeruzalę ir ten įvykdyti visos žmonijos atpirkimą. Net patys apaštalai,
girdėdami Jėzaus pranašystes apie tai, kas jo laukia Jeruzalėje, bandė jį nuo to atkalbėti,
bet Jėzus dar ryžtingiau nukreipė savo žingsnius.
Iškilmingas Jėzaus įžengimas
į Jeruzalę jojant ant asilaičio atrodė atneš jam didžiulę sėkmę, nes žmonės tiesė
ant kelio drabužius ir garsiai šaukė: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu!“
(Lk 19,38). Tiesa, buvo fariziejų, kuriems nepatiko toks sutikimas, todėl jie paragino
Jėzų sudrausti minią ir savo mokinius. Į tai Jėzus atsakė: „Sakau jums, jei šitie
tylės – akmenys šauks!“ (Lk 19,40).
Deja ir mūsų dienomis yra fariziejiškai
nusiteikusių žmonių, kurie šaukia, kad Bažnyčios balsas, raginantis laikytis dorovės
bei moralinių nuostatų, per garsiai skamba visuomenėje. Jiems taip norėtųsi, kad šis
balsas visiškai nutiltų, arba bent būtų vos girdimas tik tarp bažnyčios sienų, kad
iš Dievo per Bažnyčią atėjusi išmintis netrikdytų gėjų paradų, vienos lyties (taip
vadinamų) „santuokų“, negimusios gyvybės žudymo, nepadorių linksmybių, girtavimo ir
kitų su prigimtiniu įstatymu ir žmogaus asmens kilnumu nederančių dalykų.
Kai
Dievo ir Bažnyčios balsas pritildomas, ar jo nenorima girdėti, tuomet pasigirsta kiti,
žmones klaidinantys ir netikrą laimę žadantys, balsai. Ar tuomet neišsipildo Kristaus
įspėjimas, kad „akmenys šauks“? – Juk mūsų krašto kapinėse daug akmeninių paminklų,
liudijančių apie jaunus žmones – žuvusius, nužudytus ar kokiu nors būdu savo noru
pasitraukusius iš gyvenimo. Tai mirties kultūros apraiškos, kurios tarsi apie pavojų
įspėjantys ženklai ragina rinktis kitą – būtent gyvenimo kelią, kuriame nugalima mirtis
su visomis jos baimėmis.
Kristus - mirties nugalėtojas atėjo, „kad žmonės
turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10). Priėmę Kristaus atneštą gyvenimą
tikintieji šiandien džiaugsmingai gieda ir sveikina prisikėlusį Jėzų: „Kėlės Kristus,
mirtis krito, linksma diena mums nušvito...“. Kristaus prisikėlimas ir Velykų šventimas
leidžia mums pajusti visų krikščionių tarpusavio brolišką bendrystę. Galime įsivaizduoti,
kokia tai būtų ilga ir didinga eisena, jei visų parapijų Velykų procesijose dalyvaujančius
tikinčiuosius surikiuotume į vieną didžiulę procesiją.
Kaip pavasario saulė
budina gamtą, taip ir prisikėlęs Kristus žadina žmogų iš egoistinio pasitenkinimo
vien savimi miego ir ragina jungtis į Bažnyčios bendrystę sekmadienio šventimu, doru
gyvenimu, sąžiningu darbu, kūryba, artimo meilės darbais, ištikimybe Dievui ir Bažnyčiai.
Juk apaštalas Paulius mus ragina švęsti šventes „ne su senu raugu, ne su blogybės
ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona“ (1 Kor 5,8).
Prisikėlęs
Kristus nurito akmenį nuo kapo angos, nes tas akmuo skyrė gyvenimą nuo mirties, jis
slėgė žmoniją juodžiausia tamsa ir nežinojimu, kas jos laukia po mirties. Nuostabu,
kad Jėzaus prisikėlimo dėka mes ir mirtyje atrandame gyvenimą, kuris neturi pabaigos.
Todėl Velykose giedame psalmę – „Šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim
linksmybes!“ (Ps 117,24).
Kristaus prisikėlimas ragina ne tik patiems keltis
iš savo uždarumo ir egoizmo kapo, bet taip pat padėti kitiems prisikelti, kitus pakelti.
Juk džiugu matyti, kaip šviesa nugali tamsą, kaip nusidėjėlis patiria nuteisinantį
Dievo gailestingumą, kaip žmogus atranda tikrąjį gyvenimą.
Brangieji,
Gavėnios
pradžioje kreipiausi į Jus su prašymu parapijose organizuoti rinkliavą, skirtą sudegusios
Labanoro parapijos bažnyčios atstatymui. Dėkoju visoms parapijoms bei pavieniams aukotojams,
taip pat Lietuvos vyriausybei, kurie prisidedate prie bažnyčios pastato prikėlimo
iš pelenų.
Šiemet Lietuva švenčia nepriklausomybės 20-mečio sukaktį. Ši proga
taip pat tepaskatina mus džiaugsmui. Lietuvos vyskupai laiške padėkos už laisvę metams
kviečia tautiečius nesivaržyti savo laisve didžiuotis, nes ją pasiekėme taikiomis
ir kantriomis pastangomis. Ir šalies, ir asmens laisvė yra neginčytinas gėris, mat
laisvė be galo svarbi tikėjimui išpažinti ir pašaukimui įgyvendinti, todėl nevalia
abejoti jos verte...
Viltingų, džiugių ir Dievo malonėmis gausių šv. Velykų!
* * *
Velykinį sveikinimą paskelbė ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos
delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai prel. Edmundas Putrimas
“O
jie, papasakojo, kas atsitiko kelyje ir kaip Jis buvo jų atpažintas duonos laužyme”
(Luko 24:35).
Brangūs broliai
ir seserys Kristuje,
Luko Evangelijoje (24:14-35) mes skaitome, kaip du apaštalai
Velykų dieną išvyko iš Jeruzalės į miestelį Emausą. Eidami mokiniai dalinosi įspūdžiais
apie praėjusių dienų įvykius Jeruzalėje, apie Jėzaus nukryžiavimą ir prisikėlimą.
Prie jų prisiartino Jėzus, bet jie Jo neatpažino, nes jų akys buvo atkreiptos į savę.
Priėję Emausą, apaštalai pakvietė tą “nepažįstamą” bendrakeleivį kartu su jais valgyti.
Vakarienės metu nepažįstamas ėmė duoną, ją laimino, laužė ir davė drauge sėdintiems
prie stalo, kaip Jėzus buvo daręs paskutinės vakarienės metu, kai Jis įsteigė Eucharistijos
ir Kunigystės sakramentus. Tik tada apaštalai atpažino, kad jų tarpe buvo Išganytojas,
ir jie skubiai sugrįžo į Jeruzalę pranešti kitiems ką jie matė.
Popiežius Benediktas
XVI savo enciklikoje Caritas in veritate (42) rašo, “Globalizacijos atžvilgiu kartais
pasitaiko fatalistinių nuostatų, tarsi vyraujanti dinamika būtų pagimdyta beasmenių
anoniminių jėgų ir nuo žmogaus valios nepriklausomų struktūrų… Už vis labiau regimo
proceso slypi žmonija – asmenys ir tautos – kuriai šis procesas turėtų duoti naudos
ir paskatintų vystymąsi, kadangi atitinkamos atsakomybės imamasi ir individualiai
ir kolektyviai…”
Per praėjusias XIII Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso Studijų
dienas Montevideo mieste, Urugvajuje, buvo aptariama globalizacijos įtaka Lietuvai,
lietuviams gyvenantiems išeivijoje ir emigrantams. Globalizacija paveikia religinius,
ekonominius, politinius, socialinius bei akademinius procesus. Gal globalizacija griauna
sienas tarp pasaulio kraštų bet, deja, ta pati globalizacija dažnai izoliuoja mus
nuo mūsų tikėjimo, nuo tautinės tapatybės ir net nuo šeimos vertybių.
Straipsnyje,
“Tridienis su misionieriumi”, Draugo dienraštyje (2010 II 10) kun. A. Saulaitis, SJ,
aprašo savo apsilankymą pas misionierių ir antropologą salezietį kun. K. Bėkšta Manaus
mieste Brazilijoje. Ten kun. Bėkšta kovoja už vietinių indėnų tautų, genčių, kultūros
ir kalbos teises. Jis vadovaujasi kapucinų misionierių nuostata, kad pirma reikia
išmokti savo kalbą, o tada kita kalba rašyti ir skaityti. Kitaip sakant, nenuvertinkime
savo tikėjimo ir religinių tradicijų, kalbos ir kultūros, persistengdami asimiliuotis
prie tos visuomenės, kurioje mes gyvename.
“Prisikėlęs Kristau, Emauso kelyje
tu lydėjai apaštalus. Būk kartu su mumis ir mūsų tikėjimo kelionėje. Būk gyvenimo
keliuose ir kiekvienuose susidūrimuose, sužadink mumyse gailestingumą, kad galėtume
priimti kitus ir išklausyti vienas kitą… Tegul Šv. Dvasia moko mus Šventojo Rašto
aiškinimo meno ir atverk akis, kad galėtume atpažinti Tave. Stiprink mūsų drąsą, kad
taptume jautrūs, tam, kad per mus sesės ir broliai galėtų atpažinti Tave ir per juos
mes galėtume atpažinti Tave” (Ekumeninių pamaldų įžanginė malda minint Krikščionių
vienybės savaitę, Prisikėlimo parapijoje, Toronte).
Nuoširdžiausiai sveikinu
visus Šv. Velykų aleliuja! Prisikėlusio Kristaus ramybė ir malonė telaimina jus, jūsų
šeimas bei jūsų parapijas ar misijas ir jūsų bendruomenes.