Viešpaties prisikėlimas - Velykos

Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“. Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. (Jn 20,1-9)

DIEVAS GYVAS, Mons. Adolfas Grušas

Petras ir Jonas tylėdami skuba dar tebesnaudžiančio miesto gatvėmis. Prekiautojai dėsto gatvėse prekes po šeštadienio poilsio. Saulė dar tik teka, savo šviesa nutvieksdama Jeruzalės pastatus ir miestą supančias uolas. Siaurais vingiuojančiais skersgatviais abu apaštalai išeina iš miesto. Jie bėga, aplenkdami kalvą, ant kurios dar tebestyro stulpai, nudažyti sukrešėjusiu krauju ir laukiantys kitų pasmerktųjų…

Apaštalai skuba, jiems krūtinėje trūksta kvapo, o tunika pinasi aplink kojas, apsunkindama bėgimą. Petrui bėgti nelengva ir jis atsilieka. Pagaliau abu pasiekia olą, prie kurios skubėjo. Romėnų kareiviai kažkur dingo, Juozapo Arimatiečio kapas atviras, o sunkus akmuo dengęs rūsio angą, atristas. Greičiau atbėgęs Jonas laukia prie kapo, mėgindamas atgauti kvapą, ir prisimena susijaudinusį Marijos Magdalietės veidą, kuri prieš dešimt minučių tiesiog išvertė jį iš guolio, kalbėdama apie tai, kad kažkas pavogė Jėzaus kūną. Pagaliau atskuba ir Petras, ir kartu su Jonu žengia į kapo vidų…

Nieko nėra… Jėzus dingo…

Nieko, išskyrus suglamžytą drobulę ir sulankstytą veidą dengusią skepetaitę, tarsi pats Jėzus būtų ją rūpestingai sulankstęs prieš išnykdamas.

Viskas ir prasidėjo tada, kai du apaštalai skubėdami atbėgo prie kapo. Tas kapas, dramatiška turtingo ir galingo Jėzaus mokinio Juozapo iš Arimatėjos, nepajėgusio išgelbėti nuo mirties savo Mokytojo, dovana, ir dabar tebėra tuščias Jeruzalėje. Jis visiems laikams liko nebyliu Jėzaus prisikėlimo liudininku.

Romos imperatorius Adrianas šį kapą buvo liepęs užpilti žemėmis, norėdamas visiems laikams ištrinti iš atminties žydus ir jų nesuprantamas romėnų ausims diskusijas. Praėjus trims šimtmečiams ši kapą atrado ir vėl ištraukė į saulės šviesą pamaldi pirmojo krikščionio imperatoriaus Konstantino motina karalienė Elena.

Šis kapas ir dabar tebėra ten pat: virš jo pastatyta milžiniška bazilika, prie jo jau pusantro tūkstančio metų plūsta maldininkų minios, jį mėgino sunaikinti įtūžęs sultonas, kuris, kaip aiškiai galima suprasti, nežinojo Korano priesakų. Dabar šis kapas apdengtas marmuru, jį, nesugebėdamos nugalėti savo žmogiško silpnumo, mėgina saugoti ir dalijasi skirtingos krikščionių konfesijos, kiekviena kurių mėgina šią vietą paskelbti savo išskirtine nuosavybe.

Tačiau svarbu ne tai…

Svarbu, kad tas kapas tebėra ten, kur jį surado Petras ir Jonas ir tai, kad jis tebėra tuščias.

Visas mūsų tikėjimas paremtas tuo, kad tame kape nėra mirusiojo kūno. Mirtis tapo nugalėta.

Nuogo, nukryžiuoto, visiems matomo, nugalėto ir paniekinto, paguldyto ant šaltos uolos Dievo daugiau ten nėra, Jis prisikėlė!

Reikia gerai įsiklausyti į šį žodį: prisikėlė… Jėzus nebuvo atgaivintas, nei pagydytas, ar laikomas mūsų atmintyje ir guodžiančiuose prisiminimuose. Jėzus iš tikrųjų yra gyvas, prisikėlęs ir gyvas amžinai!

Žinau, nelengva tuo patikėti. Velykiniu laiku, skaitydami Evangeliją, ne kartą matysime, kaip sunkiai šia žinia patikėjo apaštalai. Taip pat ir mums sunku atverti širdis šiai stulbinančiai žiniai. Reikia tikėjimo, kad sugebėtume įveikti savo skausmą. Visi turime vienokių ar kitokių priežasčių, dėl ko galime jaustis esą arti nukryžiuotojo Jėzaus. Visi susijaudiname, galvodami apie kančią, jaučiamės galį suvokti skausmą, kurį patiria kiekvienas žmogus. Drauge mes lyg ir nebemokame džiaugtis, nes džiaugsmas verčia mus išeiti iš savojo skausmo, nebemėgti jo, jį įveikti, pamiršti…

Šiandien mums skirta džiaugsminga žinia: Jėzus prisikėlė, skelbdamas mums meilės pergalę, gyvenimo džiaugsmą.

Mes, pavargę nuo nuolatinio bėgimo Jėzaus mokiniai, esame kviečiami gyvenimui tikėjime, raginami nusišluostyti ašaras, ištryškusias manant, kad Dievas mus apleido. Reikia tik pažvelgti į tuščią kapą ir žinosime, kad Jėzus gyvas ir yra su mumis.