Kryžiaus kelias – kelias į Velykų spindesį

Didžiojo Penktadienio vakare popiežius Benediktas XVI vadovavo Kryžiaus keliui prie Koliziejaus. Kryžiaus kelio stočių apmąstymus šiais metais parengė kardinolas Camillo Ruini, popiežiaus vikaras emeritas Romos miestui.

Kryžių nešė įvairūs asmenys, atstovaujantys įvairioms katalikų Bažnyčios bendruomenėms, geografiniams regionams ar primenantys kai kurias aplinkybes: dabartinis popiežiaus vikaras Romos miestui kardinolas Agostino Vallini; du haitiečiai, kurių tėvynė neseniai labai nukentėjo nuo žemės drebėjimo; vienas ligonis, kartu su padėjėju; sutuoktinių pora, su dviem vaikais; du katalikai iš Irako, kamuojamo politinių ir religinių susidūrimų; vienas kongietis ir vienas vietnamietis, galiausiai du pranciškonai iš Šventosios Žemės kustodijos.

Pabaigus Kryžiaus kelią, Šventasis Tėvas apibendrino jo prasmes. Kryžiaus kelias yra maldos kelias, kuriame kartu su Jėzumi kylama į Kalvarijos kalną, apmąstoma Jo kančia, atskleidžiama Jo gili meilė mums. Šiame kelyje nepakanka apsiriboti užuojauta, mūsų silpnais jausmais, tačiau reikia siekti dalyvauti Jėzaus kančioje, lydėti Mokytoją ir dalintis Jo Kančia mūsų gyvenime, Bažnyčioje, nes žinome, kad iš Viešpaties Kryžiaus, iš meilės be ribų, trykšta malonės, laisvės, taikos ir išgelbėjimo šaltinis.

Pasak Popiežiaus, Didžiojo Penktadienio vakare žvelgiame į Jėzų, kurio veidas kupinas skausmo, kuris išjuoktas ir sužalotas žmogaus nuodėmės. Tačiau šeštadienio naktį matysime šį veidą pilną džiaugsmo, spindintį ir šviesų. Nuo tada, kada Jėzus nusileido į kapą, mirtis nebėra vieta be vilties, ekstremali žmogaus bejėgiškumo riba. Didysis Penktadienis yra didžiausios vilties diena, nes Kristus per savo mirtį tampa gyvybės versme, sėkla, kuri kritusi į žemę apmiršta, bet po to išaugina daug vaisių. Nuo Kryžiaus jau sklinda Velykų pergalingos dienos aušros spindesys. (rk)