Šventasis Tėvas vadovavo Didžiojo penktadienio Viešpaties kančios liturgijai. Homiliją
sakė Popiežiaus namų pamokslininkas.
Didįjį penktadienį liturgijoje prisimenama Viešpaties kančia. Šv.
Petro bazilikoje Viešpaties kančios liturgijai penktadienio pavakare vadovavo popiežius
Benediktas XVI, tačiau, kaip įprasta, homiliją sakė ne Šv. Tėvas, bet Popiežiaus namų
pamokslininkas kapucinas tėvas Raniero Cantalamessa.
Homilijos santrauka:
„Mes
turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų“ (Žyd 4,14). Šiais
žodžiais prasideda Laiško žydams ištrauka, girdėta antrajame skaitinyje. Laiškas žydams
paaiškina kame glūdi Kristaus kunigystės naujumas ir unikalumas ne tik lyginant su
Senosios Sandoros kunigyste, bet taip pat, kaip moko religijų istorija, ir su už Biblijos
ribų esančiomis kunigystės formomis. Kiekvienas kitas kunigas aukoja ką nors kas jam
yra išoriška; Kristus aukoja pats save. Kiekvienas kitas kunigas aukoja aukas; Kristus
pats yra auka. Šią tiesą gerai išreiškia garsi šv. Augustino išrasta formulė: „Ideo
sacerdos, quia sacrificium“ („kunigas dėl to, kad auka“).
Garsus prancūzų mąstytojas
1972 metais paskelbė tezę, pas kurios „smurtas yra paslėpta sakralumo esmė“. Pasak
šios tezės, kiekvienos religijos pradžioje yra aukojimas, o tai savaime susiję su
prievarta ir mirtimi. Ir šiandien daugelis tebecituoja šį René Girard‘o teiginį, smerkiantį
sakralumo ir smurto sąjungą, bet nė žodžiu neužsimena, kad tas pats autorius taip
pat teigė, jog Kristaus velykinis slėpinys galutinai nutraukė tą ryšį. Pasak jo, Jėzus,
pats būdamas nekaltas prisiimdamas aukos vaidmenį, demaskuoja ir sugriauna smurtą
aukštinantį atpirkimo ožio mechanizmą. Velykų slėpinyje ne žmogus aukoja Dievui aukas,
bet Dievas aukojasi dėl žmogaus. Aukojimas reikalingas ne tam, kad numaldytų dievybės
rūstybę, bet tam, kad žmogų įtikintų nebūti savo artimo ir Dievo priešu.
Iš
šios perspektyvos žiūrėdami į Kristaus kančią, matome, kokią nuostabią žinią ji skelbia
šiuolaikiniam pasauliui. Kristaus kančia byloja pasauliui, kad smurtas yra archajiška
atgyvena, kad yra regresas į primityvias ir jau tolimoje praeityje likusias istorijos
stadijas, o smurtas tarp tikinčiųjų yra skandalingas ir nusikalstamas nesiskaitymas
su tuo kokybiniu šuoliu, kuris buvo žengtas Kristaus dėka. Kristaus kančia mums taip
pat primena, kad smurtas visada pralaimi. Senovės laikų mituose visada nugalėdavo
budelis, o auka pralaimėdavo. Jėzus pakeitė pergalės ženklą. Davė pradžią kitokiems
laimėjimams, kur pergalė nereiškia, kad turi būti aukų, bet kur aukojasi pats nugalėtojas.
Augustinas, kalbėdamas apie nukryžiuotąjį Jėzų, sako: „Victor quia victima“ (nugalėtojas,
nes auka“).
Aukų ir silpnųjų apsauga, gynimas gresiant pavojams gyvybei, šiandien
yra savaime suprantama vertybė, subrendusi krikščioniškojoje dirvoje. Ji yra vėlyvas
Kristaus įvestos revoliucijos vaisius. Apie tai iškarto įsitikiname, kai atmesdami
krikščionišką viziją, grįžtame prie pagoniškosios. Gana prisiminti ką skelbė Nyčė,
raginęs atsisakyti visko, kas laimėta, aukštinti stipresnį, galingesnį, žavėtis „super-žmogumi“,
o krikščioniškąją moralę vadinęs „vergų morale“, bejėgių nuoskauda stipriesiems.
Deja,
smurtą smerkianti šiandieninė kultūra, iš teisų leidžia jam bręsti ir jį aukština.
Šiandien žmonės jaudinasi ir piktinasi matydami praliejamą nekaltą kraują, bet nė
kiek nesistebi, kad čia pat, kitoje televizijos laidoje ar gretimame laikraščio puslapyje
ruošiama dirba smurtui arba jis reklamuojamas. Neretai matome su kokiu pasimėgavimu
lenktyniaujama kas baisiau ir žiauriau aprašys kasdienio gyvenimo smurtinius įvykius.
Šito rezultatas – ne katarsis, ne apsivalymas, bet blogio skatinimas. Kiek daug smurto
stadionuose, netgi mokyklose, kiek daug jaunų žmonių, kurie gyvena vadovaudamiesi
ne sveiku protu, bet bandos instinktais.
Tačiau esama ir dar didesnio smurto
negu tas, kurį matome stadionuose ir aikštėse. Nenoriu čia kalbėti apie smurtą prieš
vaikus, kuriuo susitepė ir kai kurie kunigų luomo nariai. Apie tai ir taip jau daug
kalbama. Aš turiu galvoje smurtą prieš moteris. Tai labai bjauri smurto forma, nes
prievarta naudojama tarp namų sienų, dažnai kitiems nežinant, ar netgi bandant pateisinti
pseudo religiniai ir kultūriniais prietarais. Smurto aukos yra desperatiškai vienišos
ir bejėgės. Tiktai dabartiniais laikais, daugybės institucijų ir organizacijų padrąsinimų
dėka, kai kurio smurtą kentusios moterys surado jėgų išeiti į viešumą ir apskųsti
kaltininkus.
Dažnai tai seksualinė prievarta. Vyras mano smurtu prieš moterį
įrodąs savo vyriškumą, o iš tiesų jis įrodo tik nepasitikėjimą savimi ir bailumą.
Po gimtosios nuodėmes Ievai tarti žodžiai: „jis bus tavo galva“ – tai ne smurto autorizavimas,
o tik karti pranašystė.
Jonas Paulius II įvedė paprotį prašyti atleidimo už
kolektyvines kaltes. Būtų labai teisinga ir prasminga jei šitaip viena pusė žmonijos
prašytų atleidimo kitos pusės, jei vyrai atsiprašytų moterų. Ir tai neturi būti tik
bendras ir abstraktus atleidimo prašymas, bet atsiprašymo žodžius, ypač tarp krikščionių,
turi lydėti konkretūs atsivertimo ir susitaikinimo šeimose ir visuomenėje įrodymai.
Po
šiandien girdėtos Laiško žydams ištraukos, toliau seka žodžiai: „Jis savo kūno dienomis
siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo
išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo“ (Žyd 5,7). Jėzui teko
patirti visą aukos būsenos skausmą. Mes tikrai „turime ne tokį vyriausiąjį kunigą,
kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių“ (Žyd 4,15). Kiekvienoje smurto aukoje Kristus
vis iš naujo išgyvena savo kančios patirtį. Taip pat ir šia prasme reikia suprasti
Kristus žodžius: „man padarėte“ (Mt 25,40), kuriuos girdėsime laikų pabaigoje.
Taip
jau sutampa, kad mes Velykas šiemet švenčiame tą pačią savaitę kai švenčiamos ir žydų
Velykos, padėjusios pagrindą ir mūsiškėms. Tai skatina atsiminti ir mūsų brolius žydus.
Jie iš savo patirties žino ką reiškia būti kolektyvinio smurto auka ir dėl to jie
taip jautriai reaguoja į jo simptomus. Šiomis dienomis gavau bičiulio žydo laišką.
Jam leidus, dalį paskaitysiu ir jums: „Bjaurėdamasis stebiu žiaurų koncentruotą puolimą,
nukreiptą prieš Bažnyčią, Popiežių ir prieš visus tikinčiuosius. Naudojamas stereotipas,
asmeninės kaltės pavertimas kolektyvine kalte, man primena gėdingiausius antisemitizmo
bruožus. [...] Mūsų ir jūsų Velykos, žinoma, turi daug skirtumų, tačiau vienos ir
kitos alsuoja mesijine viltimi, kuri tikrai mus nuves pas tą patį mus visus mylintį
Tėvą. Tad jums ir visiems katalikams linkiu Džiugių Velykų“.
Ir mes, katalikai,
linkime Džiugių Velykų mūsų broliams žydams. Linkime senovės mokytojo Gamalielio žodžiais,
patekusiais į žydų Velykų vakarienės apeigas, o iš jų ir į senovinę krikščionių liturgiją:
„Jis mus išvedė iš nelaisvės į laisvę, iš liūdesio į džiaugsmą, iš gedulo į šventę,
iš sutemų į šviesą, iš vergovės į atpirkimą“. Dėl to visų akivaizdoje jam tariame:
Aleliuja! (jm)