Didysis ketvirtadienis

 Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.

Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.

Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“. Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.

Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu' ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau. (Jn 13, 1–15)

MEILĖ IKI GALO

Didžioji Savaitė jau nuo pat pradžios verčia mus stebėtis.

Jei mūsų pavargusiose širdyse yra bent kiek nuoširdaus ir tyro tikėjimo, išklausę evangelisto Jono pasakojimo apie Paskutinę Vakarienę, turėtume netekti žado. Taip neatsitinka, nes esame tiek surambėję, bekovodami su savo gyvenimo kasdienybe, kad stebėtis jau nebepajėgiame.Esame nejautrūs, daug puikių dalykų atsitinka šalia mūsų, tačiau mūsų širdys išsiblaškiusios, sudaužytos, abejingos… Mums, atrodytų, pakanka visko, tačiau trūksta šviesos, kad pajėgtume stebėtis gyvenimo dovana, sugebėjimu mylėti ar paprasčiausiai būti.

Šios šventos dienos ragina mus dar kartą savo sieloje tapti vaikais, pažvelgti aplink save su nuostaba, perskaityti girdėtus Evangelijos žodžius taip, tarsi juos girdėtume pirmą kartą, paprašyti Šventąją Dvasią stebuklų dovanos ir susijaudinti, matant Dievą, kuris taip nepaprastai myli žmogų!

Mėginu įsivaizduoti dvylikos apaštalų veidus, jų iš nuostabos išplėstas akis ir sumišimą… Jiems tikrai galėjo pasirodyti, kad jų Mokytojas išsikraustė iš proto. Apaštalai žvelgė į Jėzų stebėdamiesi ir dar nesuvokdami, kad tai Viešpats daro iš meilės. Jis pakyla iš už stalo, nusivelka rūbus, persijuosia rankšluosčiu, paima dubenį, pripila jį vandens ir pradeda plauti kojas mokiniams…

Jis eina nuo vieno apaštalo prie kito, pamažu, neskubėdamas plauna jiems kojas ir šluosto rankšluosčiu, kuriuo buvo apsijuosęs. Baigęs kojų plovimą, vėl apsivelka savo rūbais ir atsisėda kartu. Salėje viešpatauja tyla… Apaštalai nesupranta, ką reiškia toks Jėzaus poelgis šį paskutinį vakarą. Argi tai ne tas darbas, kurį atlieka vergai savo ponui ar, blogiausiu atveju, šeimininko svečiams? Pagaliau, argi toks apsivalymas neturi būti atliktas vakarienės pradžioje, prieš sėdant prie stalo? Vien tik klausimai, ir nė vieno atsakymo…

Apaštalas Jonas mums leidžia suprasti, ką reiškė toks kojų plovimas. Evangelijoje jis rašo: “Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo”. Šie žodžiai teigia, kad Jėzaus poelgis nebuvo vien tik nusižeminimo ar tarnystės demonstravimas. Jėzus plauna apaštalams kojas ne tam, kad paliktų paskutinį gerą atminimą, o po mirties būtų prisimenamas saldžiais pasakojimais. Kojų plovimas iš tiesų yra apreiškimas! Jo gyvenimo ir mirties prasmė yra paslėpta šiame poelgyje. Šiuo apreiškimu nusakoma Jo mokinių bendruomenės ateitis.

Jei norime žinoti, koks yra Dievas, pažvelkime į Jo Sūnų, pasilenkusį plauti Petro, Jokūbo, Mato, Jono ir… Judo kojų. Taip, ir išdaviko kojas palietė Dievo Sūnaus rankos…

Jei norime žinoti, koks yra Dievas, pamirškime savo įsivaizduojamą Karalių, kuris jaučiasi patogiai, skaičiuodamas mūsų nuodėmės. Leiskimės apakinami grožio, sklindančio iš Dievo Sūnaus, kuris nebaudžia, nesišvaisto pasmerkimais ir neteisia. Leiskime, kad mūsų širdis nugalėtų toji nuginkluota ir nuginkluojanti meilė…

Leiskime Dievui mūsų ieškoti, ir Jis mus atras. Tikriausiai jau atrado… (mons. Adolfas Grušas)