Popiežiaus katechezė apie šv. Albertą Didįjį: kas yra racionalu, tas suderinama ir su tikėjimu.

Bendrosios audiencijos katechezėje, tęsdamas ciklą, skirtą vėlyvųjų viduramžių Bažnyčios mąstytojams, popiežius Benediktas XVI šį trečiadienį kalbėjo apie Albertą Didįjį, šio titulo nusipelniusį ir dėl nepaprastai plataus bei gilaus mokymo, ir dėl pavyzdingo švento gyvenimo.

Albertas gimė Vokietijoje tryliktojo amžiaus pradžioje. Jaunystėje atvyko į Italiją ir įstojęs į tuo metu labai garsų Paduvos universitetą, ėmė studijuoti vadinamuosius laisvuosius menus, tai yra gramatiką, retoriką, dialektiką, aritmetiką, geometriją, astronomiją ir muziką – kitaip tariant, kultūros bendrąją prasme disciplinas. Ilgainiui pradėjo taip pat domėtis gamtos mokslais. Studijuodamas Paduvoje, Albertas lankė dominikonų bažnyčią ir paveiktas vienuolių tikėjimo vėliau ir pats pasiryžo tapti dominikonu. Labai didelį įspūdį jam darė antrojo Pamokslininkų ordino vadovo, šv. Dominyko įpėdinio Jordano Sakso pamokslai. Jų dėka jis įveikė vidines abejones, o pasiryžęs atsidėti vienuolio gyvenimui, greit įtikino ir iš pradžių tam nepritariančius tėvus ir giminaičius.

Tapęs kunigu, Albertas buvo siunčiamas dėstyti į įvairias dominikonų vienuolynų mokyklas. Vėliau dar kurį laiką tobulinosi Paryžiaus universitete. Tuo pat metu jis taip pat pradėjo garsėti kaip teologas. 1248 metais dominikonų ordino vyresnybė Albertą paskyrė Vokietijos Kelno dominikonų mokyklos vadovu. Iš Paryžiaus į Kelno dominikonų mokyklą drauge su Albertu atsikėlė ir jo mokinys Tomas Akvinietis. Jau vien faktas, kad Albertas buvo Tomo Akviniečio mokytojas paaiškina kokia nepaprasta asmenybė jis buvo.

Alberto gabumus pastebėjo ir to meto popiežiai. Aleksandras IV pasikvietė jį savo patarėju. Tas pats popiežius vėliau Albertą paskyrė garsiosios Regensburgo vyskupijos ganytoju. Dvejus metu vadovaudamas vyskupijai, Albertas atkūrė tuo metu sujauktą ramybę ir visų gyventojų santaiką. Vėliau Bažnyčią valdęs popiežius Urbonas IV siuntė Albertą su misijomis į Bohemiją, o galiausiai jam leido vėl grįžti Kelną ir atsidėti mokslui. Beje, ir čia jam teko pasidarbuoti kol sėkmingai sutaikė vietos arkivyskupą su miesto savivaldos institucijomis. Kai popiežius Grigalius X 1274 metais sušaukė Antrąjį Liono susirinkimą, kuriuo bandyta atkurti 1054 metais nutrauktą vienybę su graikų tradicijos Bažnyčia, Albertas buvo viena ryškiausių jame dalyvavusių figūrų. Beje, šiame susirinkime jis taip pat išsklaidė tuo metu kilusias abejones dėl jo mokinio Tomo Akviniečio skelbiamų kai kurių idėjų.

Albertas mirė Kelno dominikonų Šv. Kryžiaus vienuolyne 1280 metais. Broliai dominikonai tuoj ėmė skleisti jo kultą. 1622 metais Albertas Didysis buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1931 popiežius Pijus XI jį kanonizavo ir paskelbė Bažnyčios mokytoju. Pastarasis pripažinimas, kaip ir jau anksčiau jam suteiktas „didžiojo“ titulas patvirtina šio nepaprasto Dievo žmogaus ir drauge labai plataus akiračio mokslininko nuopelnus. Jo studijų horizontas iš tiesų labai platus – ne tik teologija ir filosofija, bet ir kone visos tais laikais žinomos mokslo šakos: fizika, chemija, astronomija, geologija, botanika, zoologija. Neveltui popiežius Pijus XII jį pavadino „doctor universalis“ ir paskelbė jį gamtos mokslų specialistų globėju.

Šv. Albertas Didysis mums byloja, kad mokslą ir tikėjimą sieja bičiulystės ryšiai; kad mokslo žmonės, vykdydami savo pašaukimą gilintis į gamtos slėpinius, tuo pat metu gali eiti ir nuostabiu šventumo keliu.

Vienas svarbiausių Alberto Didžiojo nuopelnų buvo Aristotelio mokymo įpilietinimas Vakarų filosofijoje. Prieškrikščioniškos filosofijos perėmimas buvo tikroji to meto revoliucija. Į Aristotelį tais laikas buvo žiūrima su tam tikru atsargiu nepasitikėjimu. Vakariečiai jį jau pažinojo iš arabų studijų, tačiau jiems jis atrodė nelabai suderinamas su krikščionybe ir dėl to nepriimtinas. Arba kitaip tariant, buvo keliamas klausimas: ar įmanoma suderinti protą ir tikėjimą? Čia ir glūdi svarbiausias Alberto Didžiojo nuopelnas: jis mokslišku tikslumu išstudijavęs Aristotelio palikimą, įsitikino ir kitiems skelbė, jog tai kas yra autentiškai racionalu yra suderinama ir su Šventajame Rašte apreikštu tikėjimu. (jm)