Bendrosios audiencijos dalyviams popiežius dar kartą kalbėjo apie šv. Bonaventūrą

Katechezės pradžioje šv. Bonaventūro mokymą Benediktas XVI sugretino su kito maždaug tuo pat metu gyvenusio garsiojo teologo šv. Tomo Akviniečio mokymu. Abu jie priklausė vadinamiesiems elgetaujantiems ordinams, Bonaventūras buvo pranciškonas, Tomas – dominikonas; abu gyveno ir dirbo krikščioniškais viduramžiais, kuriais klestėjo dinamiška intelektinė veikla bei tikėjimo ir proto dialogas. Tačiau tarp šių dviejų mąstytojų būta ir skirtumų, pradedant skirtinga pačios teologijos samprata.

Abu kėlė klausimą ar teologija yra praktinis, ar teorinis mokslas. Pasak Tomo Akviniečio, teologijos tikslas yra ir tikėjimo nagrinėjimas tam, kad žmogus būtų geresnis, kad sugebėtų gyventi vykdydamas Dievo valią, ir taip pat tam, kad pažintų Dievą. Tad teologija yra ir praktinis, ir teorinis mokslas. Vis dėlto, pasak Tomo, teorinis aspektas yra svarbesnis, nes pažinimas eina pirma veikimo. Panašiai svarsto ir Bonaventūras, tačiau jis kitaip sudėlioja akcentus. Jis daro skirtumą ne tik tarp teorinio ir praktinio aspektų, bet įveda dar ir trečiąjį – išmintingumo kriterijų, kuriame telpa ir kontempliavimas, ir troškimas daryti gera. Tad iš esmės pats didžiausias skirtumas tarp šių dviejų mokytojų teologijos sampratos glūdi tame kaip jie suvokė žmogaus galutinį tikslą. Pasak Tomo, didžiausias žmogaus troškimas yra matyti Dievą; pasak Bonaventūro – mylėti Dievą. Tomui svarbiausia būties kategorija yra tiesa; Bonaventūrui – gėris. Tad iš esmės, - sakė popiežius,- klystume, jei bandytume įžvelgti šių dviejų požiūrių nesuderinamumą.

Tęsdamas trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę, Šventasis Tėvas sakė, jog sugretinime su Tomu Akviniečiu paminėti Bonaventūro teologijos bruožai dar aiškesni, jei juos nagrinėjame pranciškoniškos charizmos kontekste. Asyžiaus Neturtėlis, greta visų to meto teologinių debatų, bene aiškiausiai savo gyvenime paliudijo meilės pirmumą. Vis dėlto, norėdami atsekti šv. Bonaventūro mokymo ištakas turime atsižvelgti ir į kitą jo naudotą šaltinį – Pseudo Dionizą Areopagietį, šeštojo amžiaus sirą, rašiusį apie devynias angelų rūšis – nuo paprastųjų angelų iki serafimų. Šios angelų rūšys – tai tarsi Dievo artumo laipsniai, artėjimo prie Dievo pakopos. Pasak Bonaventūro šv. Pranciškus stovi ant aukščiausios pakopos, dega serafiška meilės ugnimi. Tokie turi būti ir visi pranciškonai.

Augustinas kalbėjo apie pažinimą protu ir širdimi. Pseudo Dionizas žengia dar toliau, sakydamas, jog kelyje į Dievo pažinimą pasiekiamas tam tikras etapas, kai žmogaus protas jau nesugeba matyti ir kad tokiose proto sutemose mato tik širdis. Siekiant pažinti Dievo slėpinius, meilė siekia toliau negu protas. Šv. Bonaventūras susižavėjo šia vizija, kuri, beje, buvo labai artima ir jo paties pranciškoniškajam dvasingumui. Kryžiaus naktyje apsireiškia Dievo meilės didybė; ten kur protas nesugeba matyti, mato meilė. Vieną savo kūrinių, „Sielos vadovą į Dievą“, Bonaventūras užbaigia žodžiais: „Jei trokšti žinoti kaip tai vyksta (kilimas vis arčiau į Dievo), klausykis ne mokymo, bet malonės; ne proto, bet troškimo; ne rašto skaitymo, bet maldos atodūsio; ne šviesos, bet ugnies, kur viską uždega ir perkelia pas Dievą“. (jm)