Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą
keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas
ir, joms pasibaigus, buvo alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk
šitam akmeniui pavirsti duona“. Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena
duona!“. Tada velnias, pavedėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio
karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam
noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus
tavo“. O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam
tetarnauk!“ Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir
tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: Jis palieps savo angelams
sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“.
Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“ Visokius gundymus
baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko. (Lk 4,1-13)
KELIAS
PER DYKUMĄ, Mons. Adolfas Grušas
Pradėjome
Gavėnią…
Keturiasdešimt dienų, šiek tiek daugiau negu dešimtadalis metų. Keturiasdešimt
dienų, panašių į tuos keturiasdešimt metų, kurių prireikė, kad iš vergijos ištrūkusi
žydų tauta suvoktų save, kaip Dievo vaikus. Keturiasdešimt dienų prieš pradėdamas
savo misiją Jėzus panoro praleisti dykumoje.
Keturiasdešimt dienų, kai esame
raginami padėti šalin visas kaukes: tas, kurias buvome užsidėję Užgavėnių metu, tas,
kurias uždėjo pats gyvenimas ar kiti žmonės, o taip pat ir tas, už kurių slepiamės
patys, kad tik nereiktų padaryti lemtingo pasirinkimo. Keturiasdešimt dienų, kai privalome
bent jau Dievo akivaizdoje stoti tokie, kokie esame.
Paskatintas Dvasios Jėzus
iškeliauja į dykumą. Jo kasdienybė, Nazareto tyla,- viskas lieka praeityje. Jis jau
yra pasirengęs pasakyti žmonėms, kad Dievas atėjo gelbėti pasaulio.
Drauge,
parodydamas savo solidarumą su žmonėmis, Išganytojas nori pereiti Izraelio tautos
kelią, patirdamas alkį, leisdamasis apgaubiamas kurtinančios dykumos tylos, nušviečiamas
nuo Judo dykumos uolų atsimušančios akinančios saulės šviesos. Jėzus nori suvokti,
kaip Jam reiks prabilti į žmones, kaip paskelbti jiems Dievo karalystės paslaptis.
Jis yra Dievo Žodis, tačiau, kaip žmogus, ieško atsakymo širdies tyloje.
Žmogumi
tapęs Dievas žino žmogaus prakaito skonį bei tai, kaip maudžia sąnarius po sunkios
darbo dienos. Drauge Jis žino, koks trapus, besiblaškantis ir juokingas gali būti
žmogus, ir ne iš karto įmanoma suvokti, kaip reikia pagelbėti tokiam žmogui įveikti
neteisingą ir negražų savo sąmonėje susikurtą Dievo įvaizdį.
Jėzus išeina į
dykumos tylą, kad suvoktų, kaip reikės atlikti Mesijo pasiuntinybę. Mes kviečiami
išeiti į dykumą, kad išmoktume paklausti savęs, ar esame tokie žmonės, kokiais norėtume
būti, ir, svarbiausia, ar esame panašūs į nuostabaus žmogaus įvaizdį, kuris išplaukia
iš Dievo širdies.
Atrodė, kad Jėzui jau yra nutiestas platus kelias, kurį per
amžius kūrė pranašai, kurį sapnavo tarnaujanti ir ilgus amžius svetimšalių išnaudojama
tauta: būti nugalinčiu Mesiju. Tauta norėjo stipraus, išmanančio politiką ir ryžtingo
vado. Tauta troško Mesijo, kuris stebuklingai išspręstų visas problemas, nubaustų
bloguosius ir atstatytų panašią į Dovydo laikus karalystę.
Kaip tik tada pasirodė
ir demonas, pasiūlydamas sekti tautos lūkesčiais. Jis viską išdėstė labai paprastai,
trumpai ir sumaniai.
Nori būti Mesijas? Puiku! Tik reiktų nepersistengti ir
pasinaudoti gerais patarimais, rūpintis savo įvaizdžiu, nes, jei nepadarysi ko nors
nuostabaus, niekas tavęs nepastebės…
Nori būti Mesijas? Genialu! Tau reiks
bendrauti su politikais ir kunigais, derėtis su jais ir tikrai neišvengsi vienokio
ar kitokio kompromiso…
Nori būti Mesijas? Nuostabu! Tik, Jėzau, reiktų nepamiršti
kokio gražaus stebuklo, krauju verkiančios statulos, kokio nors neįprasto ženklo,
ir minios rausis plaukus, norėdamos prieiti arčiau tavęs…
Žmogiškai žiūrint,
demonas tikrai yra teisus. Jis net cituoja Bibliją, tačiau Jėzus žino, kad, norint
įvykdyti Dievo valią, nepakanka mokėti mintinai Šventąjį Raštą, ir todėl atsako tvirtu
„ne“.
Viešpats žino, kad gyvenimas nėra vien tik įvaizdis, tegul pažymėtas
ir didžiausiu religingumu. Jėzus nori pasiekti žmonių širdis, nes tik dangaus Tėvo
patikėta meilė gali laimėti sielas. Pasaulio galybė yra dviprasmė, nes už tai, kas
duodama, reikia atsiskaityti, o Jėzus nori būti laisvas, kad galėtų prabilti apie
tikrąjį Dievo veidą. Stebuklai yra pavojingi, nes Jėzus nori, kad žmonės mylėtų Dievą
už tai, kad Jis yra Dievas, o ne už tai, kad Jis ką nors duoda.
Toks yra Dievo
pasirinkimas…
O ką renkamės mes? Kokiais žmonėmis norime būti? Susiduriame
su įvairiomis galimybėmis, girdime įvarius patarimus, įtaigias nuolat jaučiamas pagundas
pasirodyti, keistis, atnaujinti, įsipareigoti, šaukti, kovoti… tačiau kokie mes norime
būti savo viduje, kokie tikrai turime būti Dievo akyse?
Mums duota keturiasdešimt
dienų pereiti dykumą, kad galėtume įsiklausyti į save. Tai padarė Dievas. Tai galime
padaryti ir mes…