Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtosios metinės. Malda už Lietuvą.

Visoje Lietuvoje buvo minimos kovo 11 dieną sukakusios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-siose metinės, buvo dėkojama už laisvę ir meldžiama, Dievo globos Lietuvai ir jos gyventojams visoje Lietuvoje. Malda buvo vienas svarbiausių akcentų ir ketvirtadienį vykusių oficialių minėjimų programoje. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis buvo pakviestas kalbėti Lietuvos Seime ketvirtadienio rytą vykusiame iškilmingame minėjime. Nemaža dalis oficialaus minėjimo dalyvių, po vidudienio dalyvavo kardinolo aukotose Mišiose Vilniaus katedroje.

Kreipdamasis į Seime vykusio iškilmingo minėjimo dalyvius, kardinolas Audrys Juozas Bačkis tarp kita ko kalbėjo:

Valstybė kyla iš jos žmonių, o ne žmonės iš valstybės. Lietuvos sienos, pinigai, tarptautinės sutartys yra labai svarbu, bet tikroji valstybės būklė pirmiausia yra jos žmonių būklė, jų savijauta [...]. Gražiai pasirūpinę valstybės orumu, tolesnį jos augimą sutelkime į rūpestį kiekvieno Lietuvos žmogaus orumu. Gerosios naujienos dvasia mokykimės žvelgti į savo artimą kaip sukurtą pagal Dievo paveikslą, stenkimės savyje atpažinti Dievo atvaizdą ir gyventi idant jo nesubjaurotume. Atsidėkokime už laisvę darydami gerą mažiausiam savo broliui.“

Su dideliu dėmesiu minėjimo dalyviai išklausė ruso disidento ir lietuvių bičiulio Sergejaus Kovaliovo kalbos. Jis priminė šiandien nepelnytai nutylimus katalikiškojo demokratinio judėjimo Lietuvoje dalyvius, su kuriais jis bendradarbiavo priešindamasis komunistų valdymui ir su kuriais kartu kentėjo persekiojimus, kalėjimus ir lagerius.

13.30 valandą Vilniaus katedroje prasidėjo Mišios, kurias kartu su kardinolu Audriu Juozu Bačkiu, koncelebravo keletas kitų Lietuvos vyskupų ir apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi.

Štai keletas ištraukų iš kardinolo homilijos:

„Prieš 20 metų mes drauge su psalmistu džiaugsmingai giedojome: ‚Iš tikrųjų Viešpats mums padarė didžių dalykų‘! Kokie mes buvom laimingi! 1990-uosius prisimename kaip visuotinio pasididžiavimo, vilties ir lūkesčių metus, kurie suvienijo ir uždegė troškimu kurti laisvą, orų ir grąžų tautos gyvenimą. [...] Po džiaugsmo euforijos atėjo suvokimas, kad laisva Lietuva – tai mes patys, mūsų kasdienis darbas, atsakomybė, kūryba, mūsų tikėjimas, tradicijos ir kultūra. [...] Tapti laisvu ir būti laisvu yra dvi netapačios tikrovės. [...] Tapę laisvi, turėjome išmokti gyventi laisvėje, o tai užtrunka. Neįmanoma pakeisti visuomenės vienu mostu. Visuomenės keitimasis prasideda nuo asmens pasikeitimo. [...] Tikrosios laisvės gynimo vieta yra žmogaus sąžinė, iš kurios kyla apsisprendimai, pasirinkimai ir prisiimama atsakomybė. [...] Nekeiksnokime mus ištinkančių sunkumų, nepriteklių ir vargų. Tauta turi pereiti per išmėginimų dykumą, idant atrastų savąją tapatybę, idant jos vaikai ištyrintų savo sąžines. Mes visi savo sąžinėje turime atpažinti Dievo panašumą bei leistis jo vadovaujami kelyje į laisvę, kuri turi būti grįsta oriu, doru, teisingu gyvenimu. [...] Melskimės, kad Viešpats būtų mūsų tautos globėjas ir vadovas, kad įveiktume visas gyvenimo kliūtis ir pasiektume amžiną pažadėtąją žemę, kuri skirta tik laisve išmėgintiems Dievo vaikams.“