Gavėnios pamokslas Vatikane: Naujosios Sandoros kunigystė

Penktadienio rytą Šventasis Tėvas ir jo artimiausi bendradarbiai klausėsi Popiežiaus namų pamokslininko kapucino tėvo Raniero Cantalamessa pirmojo Gavėnios pamokslo. Paprastai tokių pamokslų būna keturi. Jie kasmet sakomi trečią, ketvirtą, penktą ir šeštą Gavėnios penktadienį. Šiemet penktas Gavėnios penktadienis sutaps su šv. Juozapo iškilme, tad tądien, kovo 19-ąją, Gavėnios pamokslas nebus sakomas ir iš viso per šiemetinę Gavėnią jų bus ne keturi, bet trys.

Popiežiaus namų pamokslininko pasiūlytų meditacijų bendra tema – „Naujosios Sandoros tarnai“. Ji priderinta prie šiuo metu visoje Bažnyčioje minimų Kunigų metų.

Pradėdamas pirmą pamokslą, tėvas Cantalamessa iš karto priminė apaštalo šv. Pauliaus Pirmajame laiške Korintiečiams pateikiamą krikščioniškosios kunigystės apibrėžimą: „Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių tvarkytojais“ (1 Kor 4,1).

Ilgai Bažnyčioje vyravo įsitikinimas, jog kunigas visų pirma yra tasai, kuris aukoja Mišias ir atleidžia nuodėmes; vyravo liturginė kunigystės funkcija. Ir tik Vatikano II Susirinkimo konstitucija Lumen gentium ir dekretas Presbyterorum ordinis pakankamai aiškiai iškėlė ir evangelizacinę, kultūrinę kunigystės funkciją, pašaukimą mokyti ir vesti į šventumą.

Maždaug nuo trečiojo amžiaus,- sakė tėvas Cantalamessa, - Bažnyčioje pastebina tendencija krikščioniškąją kunigystę modeliuoti pagal Senojo Testamento kunigystės ritus, titulus, aprangą. Tačiau kartu visą laiką aiškiai suvokiama apaštalo šv. Pauliaus žodžiais apibrėžta raidės ir dvasios perskyra: „būti tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios“ (2 Kor 3,6). Kaip suprasti šį raidės ir dvasios supriešinimą, paaiškina pats apaštalas, sakydamas: „Jūs pasirodėte esą Kristaus laiškas, kurį mes, patarnaudami jums, surašėme ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse“ (2 Kor 3,3). Tad raidė arba laiškas – tai Mozės įstatymas užrašytas akmens plokštėse, o taip pat ir kiekvienas žmonių gyvenimą reglamentuojantis pozityviosios teisės įstatymas. Tuo tarpu, dvasia, pasak apaštalo, tai vidinis, „gyvybę teikiantis įstatymas“ (plg Rom 8,2). Naujasis Dvasios įstatymas tai net tik nurodymai žmogaus valiai ar jo laisvo veikimo ribos, bet pats „veikimas“, mūsų vidų veikianti gyvybė.

Kaip gi veikia šis naujas įstatymas, kuris yra pati Dvasia? Jo veikimo būdas yra meilė. Dėl to Jėzus ir kalba apie naują meilės įsakymą. Kitos religijos ir įvairios filosofinės sistemos paprastai sako ką žmogus turi daryti, kad pasiektų išganymą. Krikščionybė pirmiausia sako ką Dievas padarė žmogui. Kristus savo veiklą pradėjo ne raginimu atsiversti, bet skelbimu, kad priartėjo Dievo Karalystė. Ne pirma atsivertimas ir po to išganymas, bet pirma išganymas ir po to atsivertimas. Žinoma, ir krikščionybėje esama ir įsakymų bei pareigų. Krikščionis privalo laikytis Dievo įsakymų, įskaitant ir patį svarbiausią – įsakymą mylėti Dievą ir žmones, tačiau anksčiau įsakymų yra malonė. Mes mylime, nes pirmiausia Dievas mus pamilo, - sako apaštalas šv. Jonas. Pareiga teka iš dovanos, o ne atvirkščiai, - kalbėjo popiežiaus namų pamokslininkas pirmajame Gavėnios pamoksle, skirtame šiemet minimiems Kunigų metams. (jm)