Lietuvos Ganytojų laiškas Padėkos už laisvę metams
Brangūs broliai ir seserys!
Netrukus švęsime mūsų valstybės Nepriklausomybės
atkūrimo dvidešimtąsias sukaktuves. Todėl 2010-uosius paskelbėme padėkos už laisvę
metais. Šiemet dažnai svarstysime į Kovo 11-ąją vedusias istorines aplinkybes, visuomenės
lyderių vaidmenį, minėsime vidinę laisvę per okupaciją išlaikiusius, Nepriklausomybę
apgynusius žmones. Tačiau neturime pražiūrėti svarbiausio – Apvaizdos veikimo – ir
deramai padėkoti Dievui už gausiai išlietas malones. Norime drauge su jumis apmąstyti
laisvės patirtį ir gaires rytdienai.
Pirmiausia, kviečiame nesivaržyti savo
laisve didžiuotis, nes ją pasiekėme taikiomis ir kantriomis pastangomis, o daugelis
pasaulio žmonių tokios laimės stokoja. Ir šalies, ir asmens laisvė yra neginčytinas
gėris. Laisvė be galo svarbi tikėjimui išpažinti ir pašaukimui įgyvendinti, todėl
nevalia abejoti laisvės verte. Iš visų pusių girdima kritika, nepasitenkinimas Lietuvos
realybe taip pat yra laisvės dovana, kuria turime atsakingai naudotis suvokdami, kad
ne kas kitas, o patys tvarkome savo dabartį.
Įžengę į laisvę, gyvename visiškai
kitokioje tikrovėje, kurios net neįmanu gretinti su sovietiniu slogučiu. Kaip gi lyginti
prižiūrėtojo skirtą kalinio davinį su laisvo žmogaus savarankiškomis pastangomis pelnyta
duona. Todėl pagrįsti mūsų norai turėti daugiau labo, sulaukti teisingesnio atlygio,
sąžiningesnių teismų, išmintingesnio valdymo, nuoširdžios atjautos silpniesiems. Juk
nusižiūrime į Nepriklausomybės dėka rodos ranka pasiekiamą sočią ir ramią turtingiausių
šalių buitį. Tik supraskime, kad išaugusius norus dera atsverti išaugusia atsakomybe,
kad visi be išimties dalijamės valstybės ugdymo pareiga. Maža to, kad niekas be mūsų
Lietuvos gyvenimo nepakeis, nepraturtins ir nepadarys visiems patogiu, nes kitų šalių
gerovę sukūrė patys tų kraštų žmonės.
Kartodami prastai išmoktas gyvenimo laisvėje
pamokas, įsidėmėkime, kad aštriausi tarpusavio ginčai, valdančių partijų kaita, užkardos
korupcijai ir švaistymui negali tapti kliūtimi piliečių vienybei. Pirmuosius dvidešimt
Nepriklausomybės metų kalbėdami apie vienybę dažniausiai svarstėme, kas kieno turi
atsiprašyti, kas kam turi atleisti, ką daryti, idant praeities žaizdos netrukdytų
drauge atkurti klestinčią valstybę. Istorikai nuspręs, ko vertos buvo šios pastangos.
Dabar sutelkime jėgas, idant visuomenėje nesiplėstų kitas gilus plyšys – mąstymo,
idealų ir kalbėjimo skirtingais žodžiais plyšys tarp vyresniųjų ir pookupacinės kartos.
Norime
ypatingai kreiptis į jaunus žmones, gimusius po Kovo 11-osios ar jos išvakarėse ir
nenešiojančius melo imperijos įdago. Jūs kaip tik renkatės savo kelią: studijas, darbą,
Lietuvą ar emigraciją. Prieš septyniasdešimt metų, kai šalis stojo akistaton su pavergėjais,
pirmoji Nepriklausomybės karta – jauni karininkai, studentai, valdininkai, ūkininkai –
buvo tvirčiausia laisvės atrama. Jie buvo Birželio sukilimo valia, miško brolių branduolys,
veiklios išeivijos stuburas. Linkime ir viliamės, kad šios Nepriklausomybės augintiniai
išvengs parako ir tremties. Drauge prašome patikėti, kad kaip anuomet, taip ir šiandien
nuo laisvės kartos labiausiai priklauso tolesnis laisvos Lietuvos kelias. Tebegalioja
jums skirtas Jono Pauliaus II raginimas „ne nuo langų, o nuo pamatų pastatyti savo
krašto ateitį“.
Jums ne visuomet lengva suprasti mus, vyresniuosius, nuolat
mininčius patirtas skriaudas ir dvasinį luošinimą. Mums dar sunkiau suprasti interneto
kartą, kuriai laisvė yra tarsi savaiminė duotybė, todėl šv. Valentino diena kelia
daugiau emocijų, nei Vasario 16-oji. Kviečiame abi puses patikėti vieni kitų gera
valia bei meile Tėvynei, kad ir kokiais pavidalais ją reikštume, kad ir kaip prisidėtume
prie laisvės įtvirtinimo. Raskime sutarimą bent dėl dviejų dalykų ir drauge siekime
jų visiško išsipildymo:
Lietuva yra kraštas, kuriame gera gyventi, į kurį norisi
grįžti po kelionių ar studijų svetur, kuriame jauku kurti šeimą ir auginti vaikus,
steigti verslą, kur save kūrybiškai reiškiame ir kitą suprantame gimtąja kalba; drauge
tai vienintelis kraštas, kurio rytdieną mes patys galime sukurti pagal savo įsivaizdavimą,
kurio sėkmė yra mūsų valioje;
šiandienė Lietuva, jos tarptautinė vieta, visuomenės
sankloda, politika, kultūra, žmogaus teisės kyla iš krikščioniškosios Vakarų civilizacijos;
todėl kiekvienas asmuo ir grupė, pasirinkdama skirtingas modernios tapatybės formas,
raginama išlaikyti autentišką ryšį su krikščionišku paveldu ar bent palankią pagarbą
šiai tradicijai.
Atverkime širdis vilčiai ir meilei, nes nusivylimo, skaudaus
neteisingumo jausmo sukeltas pyktis, priešiškumas savo Nepriklausomai valstybei yra
blogis. Turime jį kaip galėdami tvardyti, nes jis neleidžia pasinaudoti laisve, užauginti
ir skinti laisvės vaisius. Istorinis kelias, kuriuo nuo šv. Brunono ir Karaliaus Mindaugo
laikų Dievas veda mūsų tautą, liudija, kad, pasak apaštalo Pauliaus, esame pašaukti
laisvei (Gal 5, 13). Tačiau gyventi atsakingoje laisvėje reiškia narsiai rinktis tarp
gėrio ir blogio. Šventojo Tėvo Benedikto XVI žodžiais, šis pasirinkimas yra pati mūsų
esmė, nes „nepaisant visų pažangos formų žmogus liko tuo, kuo visada buvo, – laisve
tarp gėrio ir blogio“.
Yra puikių vadovėlių, kurių dėka sužinome, kaip pasinaudoti
rinkimais, idant mūsų laisvę stiprintų brandi demokratija. Rasime konsultantų, kaip
tvarkyti ūkį ir finansus, idant mūsų laisvė įgytų tvirtą ekonominį pagrindą. Tačiau
renkantis tarp gėrio ir blogio mums gali padėti tik viena knyga ir tik vienas patarėjas –
Apreikštasis ir Įsikūnijęs Dievo Žodis. Suvokime savo silpnumą, tykančias godumo,
pavydo, puikybės pagundas ir ieškokime pagalbos neišsenkančiame tikėjimo šaltinyje.
Melskime Aukščiausiojo gailestingumo kiekvienam Nepriklausomos valstybės žmogui ir
palaimos mūsų visų gyvenimui laisvėje. Prašykime užtarimo Švenčiausiąją Mergelę, kurios
nuolatine globa taip kliovėsi mūsų tėvai, pavedę Jai Lietuvos žemę.