Antrasis Gavėnios sekmadienis

Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje.

Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą (Lk 9,28-36).

TABORO GROŽIS, Mons. Adolfas Grušas

Praėjusį sekmadienį Evangelija pasakojo mums apie dykumą ir Jėzaus gundymą. Mes taip pat įžengėme į gavėnios dykumą, kad ateitume prie Taboro, šio neaukšto Galilėjos kalno. Ant to saulės kaitinamo, praktiškai be jokios augmenijos ir talžomo vėjų kalno kartu su apaštalais užkopė Jėzus, kad kiekvienam tikinčiajam papasakotų apie Dievo grožį.

Iš tiesų čia kalbama apie grožį…

Taboras primena mums tą akimirką, kuomet Jėzus, didysis Mokytojas, charizmatiškas Pranašas, nustebusiems ir apstulbintiems apaštalams atskleidė savo tikrąją esmę. Taboras pasakoja ir mums apie absoliutų Dievo skirtingumą, jo begalinę šlovę, nenusakomą grožį. Taboras ragina mus suvokti Dievo didybę ir pažadinti mumyse dėkingumą Viešpačiui, nes Jis panoro ateiti pas mus ir aukotis dėl mūsų.

Iš tiesų Taboras ir yra mūsų Gavėnios tikslas.

Verta apie tai nuolat kartoti mums, katalikams, linkusiems save niekinti, siejantiems tikėjimą su kančia, o Jėzų dažniausiai vaizduojantiems, kaip Nukryžiuotąjį, ir užmirštantiems Prisikėlusįjį. Mes net Gavėnią suvokiame, kaip suvaržymų ir atsižadėjimo laiką, negalvodami, jog tai yra atsivertimo ir vidinės kovos, siekiant svarbiausios savo gyvenimo pergalės metas.

Žinoma, ateis ir kančios bei skausmo laikas, kai ant kito uolėto kalno, vadinamo Golgota, žvelgsime į Nukryžiuotąjį, Tą, kurį pervėrė mūsų kaltės, tačiau, norėdami gerai suvokti tos aukos didybę, privalome prisiminti Dievo grožį, Jo svaiginantį buvimą su mumis.

Bažnyčia savo liturgijoje šiek – tiek provokuojančiai apie Jėzaus atsimanymą pasakoja jau atgailos kelionės pradžioje, kad tokiu būdu geriau parodytų tai, ko siekiame. Juk iš tiesų, jeigu stengiamės siekti atsivertimo, rūpinamės būti užjaučiantys, sugebame atsisakyti nebūtinų dalykų, mokame pasninkauti, melstis ir trokštame siekti dvasinės gelmės, tai darome todėl, kad norime būti laisvi ir trokštame matyti savo Mokytojo šlovę.

Ar esame savo tikėjime bent akimirkai atsidūrę ant Taboro?

Neskubėkime sakyti „ne“. Dvasinė patirtis, anot šventojo Augustino, ateina netikėtai ir trunka akimirką. Dievas kiekvienam leidžia įžvelgti savo šlovę, tik ne visi ir visada tai mokame pastebėti ir įvertinti. Mus pagavusi malda, Mišios kurių metų atrodo, kad kažkas palietė mūsų širdį, gamtoje praleista diena ir tuo metu patirta ramybė, kai Dievas, atrodytų, pasilenkia prie mūsų ir norisi dėkoti visa širdimi,- visa tai akimirkos, gyvenimo žiežirbos, kurios, tačiau, leidžia pajusti mumyse gyvenančią begalybę.

Tai džiaugsmas ir drauge baimė, tokia pat, kokia apėmė Petrą ir jo draugus ant Taboro kalno, kokią jautė Abraomas, sutikęs savo Dievą. Dievo grožis, Jo didybės suvokimas turi tapti mūsų dvasinio gyvenimo varikliu. Petras tai ir išreiškė, sakydamas: „Mokytojau, kaip gera mums čia“.

Kol mes neišmoksime savo tikėjimo paremti dėkingumu visam mus supančiam grožiui, įžvelgdami jame ir Dievo grožio bei didybės dalelę, mūsų krikščioniško tikėjimo pilnatvei visąlaik kažko trūks.

Sakyčiau, kad reikia skirti daugiau dėmesio ir suteikti daugiau svarbos grožio suvokimui mūsų tikėjime. Gyvendami be tokio suvokimo, matome labai daug blogio. Mus skaudina nešvarios gatvės ir užteršta gamta, piktina politikų ir pramogų pasaulio atstovų kalbos, baisimės viešpataujančia netvarka, pykstame, kad esame priversti gyventi nuolat konkuruodami su kitais, kovodami, susidurdami su vis naujais iššūkiais. Siaubingas yra pradingusios meilės skausmas, nesutarimai su artimaisiais, kuomet patys skausmą sukuriame, jį maitiname savo prisiminimais ir galiausiai būname to skausmo parblokšti…

Ar ne todėl mūsų šiuolaikinis gyvenimas yra toks trapus? Ar ne todėl mūsų bendruomenėse yra tiek daug abejingumo? Gal mes pamiršome džiaugtis tikėjimu ir kalbėti apie tikėjimo džiaugsmą?

Vien tikėti yra nuobodu. Tai yra teisinga, bet… labai nuobodu. Šio sekmadienio Evangelija mums sako, kad tikėjimas yra nuostabus dalykas, reikia tik prisiminti, jog galima stebėtis, kad yra prasmė pakelti žvilgsnį aukštyn, pažvelgti į Kristų.

Mums reikia grožio. Šventosios Mišios, kuriose dalyvaujame, gali būti grožio vieta: tyla, giesmės, tikėjimas, vieta, kurioje meldžiamės,- visa tai gali atnešti bent trupinėlį grožio į mūsų susikurtą pilką kasdienybę, kuri vis tiek yra pilka net ir prožektorių šviesoje.

Mes galime savo gyvenimus padaryti grožio ir harmonijos pranašyste: pasirengę dovanoti, nusišypsoti, supratingai ir atjaučiančiai dovanoti nuoskaudas.

Tai nuostabaus Dievo grožio pėdsakai mumyse. Tai Taboras, ant kurio mus veda Išganytojas.

Vieta, kur norėtume būti amžinai…