2010-02-10 18:12:31

Popiežiaus bendroji audiencija. Šv. Antanas Paduvietis.


Trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams popiežius kalbėjo apie šv. Antaną Paduvietį – pirmosios kartos pranciškoną, šv. Pranciškaus amžininką, kilusį iš Lisabonos, dėl to kartais vadinamą Lisaboniečiu. Antanas yra vienas populiariausių šventųjų, garbinamas ne tik Paduvoje, kur didinga bazilika saugo jo relikvijas, bet visame pasaulyje.

Jis gimė Lisabonoje, kilmingųjų šeimoje, apie 1195 metus ir buvo pakrikštytas Fernando vardu. Jaunystėje įstojo į šv. Augustino regulos besilaikančių kanauninkų vienuolyną Lisabonoje. Vėliau persikėlė į Koimbrą, tuo metu garsų Portugalijos kultūros centrą. Atsidėjo stropioms Biblijos ir Bažnyčios Tėvų studijoms, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, labai pravertė jo tolimesnėje veikloje. Gyvenimo Koimbroje laikotarpiu įvykęs vienas atsitikimas paskatino jaunąjį vienuolį Fernandą radikaliai pakeisti savo gyvenimo kryptį. 1220 metais į Koimbrą buvo atgabenti penkių pranciškonų misionierių, nukankintų Maroke, palaikai. Ir Fernandas užsidegė troškimu sekti misionierių kankinių pavyzdžiu. Palikęs Augustino kanauninkų bendruomenę, jis tapo mažesniuoju broliu pranciškonu, gavo naują Antano vardą, ir iškeliavo skelbti Kristaus į Maroką. Vis dėlto, vos ten nuvykęs, brolis Antanas susirgo ir jam buvo paliepta keliauti į Italiją. Atvykęs į Asyžių 1221 metais susitiko su šv. Pranciškumi, dalyvavo ordino veikloje. Buvo paskirtas į Forli pranciškonų vienuolyną. Šiame šiaurės Italijos mieste išsiskleidė lig šiol nepakankamai įvertintas Antano talentas – jis ėmė garsėti kaip labai iškalbus pamokslininkas. Ordino vyresnybė, greit atpažinusi nepaprastus Antano gabumus, jam skyrė pamokslininko misiją. Greit Antanas ėmė garsėti Italijoje ir Prancūzijoje; daugelis nuo Bažnyčios nusigręžusių žmonių, jo mokymo dėka, į ją sugrįžo. Antanui buvo taip pat patikėtas vadovavimas šiaurės Italijos pranciškonų provincijai. Užbaigęs provincijolo kadenciją, 1230 metais Antanas apsigyveno vienatvėje netoli Paduvos ir vos po metų, 1231-ųjų birželio 13 dieną mirė. Jo palaikai su didele pagarba buvo palaidoti mieste. Antanas ėmė garsėti tokiu šventumu ir tokia gausybe stebuklų, kad jau 1232 metais popiežius Grigalius IX jį paskelbė šventuoju.

Bendrosios audiencijos metu sakytoje kalboje popiežius taip pat bendrais bruožais pristatė šv. Antano Paduviečio veiklos ir kūrybos rezultatus. Prieš gyvenimo pabaigą šv. Antanas parašė du pamokslų ciklus: „Sekmadienių pamokslus“ ir „Pamokslus apie šventuosius“, - sakė Šventasis Tėvas ir pristatė šiuose kūriniuose pateiktą maldos doktriną. Pasak Antano Paduviečio, maldą sudaro keturi svarbiausi elementai: pasitikėjimo kupinas širdies atvėrimas Dievui (obsecratio); nuoširdus ir meilės kupinas pokalbis su Dievu (oratio); mūsų prašymų išdėstymas (postulatio) ir galiausiai šlovinimas ir padėka (gratiarum actio).

Sekdamas Pranciškaus pavyzdžiu, Antanas visko centre pastato Jėzų Kristų. Šitokiame kristocentriškame pranciškonų dvasingume labai daug vietos skiriama Jėzaus žemiškojo gyvenimo svarbiausių slėpinių apmąstymui - visų pirma Gimimui ir Mirčiai ant kryžiaus. Gimusio Jėzaus, Kūdikiu tapusio Dievo kontempliavimas, skatina žmoguje meilės ir dėkingumo Dievui jausmus. Kryžius skatina kontempliuoti nepaprastą Dievo meilę žmogui, o tuo pačiu ir įkvepia mintis apie neprilygstamą vertingumą žmogaus asmens, dėl kurio išganymo pats Dievo Sūnus buvo nukryžiuotas.

Antanas Paduvietis padeda mums suvokti ir kryžiaus simbolio prasmę mūsų kultūroje ir dabartiniame, iš krikščionybės išaugusiame humanizme. Žiūrėdami į Kryžių, pasak Antano Paduviečio, mes matome koks didis yra žmogaus kilnumas ir koks neprilygstamai vertingas yra žmogaus asmuo. (jm)








All the contents on this site are copyrighted ©.