Popiežiaus bendroji audiencija. Šv. Antanas Paduvietis.
Trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams popiežius kalbėjo
apie šv. Antaną Paduvietį – pirmosios kartos pranciškoną, šv. Pranciškaus amžininką,
kilusį iš Lisabonos, dėl to kartais vadinamą Lisaboniečiu. Antanas yra vienas populiariausių
šventųjų, garbinamas ne tik Paduvoje, kur didinga bazilika saugo jo relikvijas, bet
visame pasaulyje.
Jis gimė Lisabonoje, kilmingųjų šeimoje, apie 1195 metus
ir buvo pakrikštytas Fernando vardu. Jaunystėje įstojo į šv. Augustino regulos besilaikančių
kanauninkų vienuolyną Lisabonoje. Vėliau persikėlė į Koimbrą, tuo metu garsų Portugalijos
kultūros centrą. Atsidėjo stropioms Biblijos ir Bažnyčios Tėvų studijoms, kurios,
kaip vėliau paaiškėjo, labai pravertė jo tolimesnėje veikloje. Gyvenimo Koimbroje
laikotarpiu įvykęs vienas atsitikimas paskatino jaunąjį vienuolį Fernandą radikaliai
pakeisti savo gyvenimo kryptį. 1220 metais į Koimbrą buvo atgabenti penkių pranciškonų
misionierių, nukankintų Maroke, palaikai. Ir Fernandas užsidegė troškimu sekti misionierių
kankinių pavyzdžiu. Palikęs Augustino kanauninkų bendruomenę, jis tapo mažesniuoju
broliu pranciškonu, gavo naują Antano vardą, ir iškeliavo skelbti Kristaus į Maroką.
Vis dėlto, vos ten nuvykęs, brolis Antanas susirgo ir jam buvo paliepta keliauti į
Italiją. Atvykęs į Asyžių 1221 metais susitiko su šv. Pranciškumi, dalyvavo ordino
veikloje. Buvo paskirtas į Forli pranciškonų vienuolyną. Šiame šiaurės Italijos mieste
išsiskleidė lig šiol nepakankamai įvertintas Antano talentas – jis ėmė garsėti kaip
labai iškalbus pamokslininkas. Ordino vyresnybė, greit atpažinusi nepaprastus Antano
gabumus, jam skyrė pamokslininko misiją. Greit Antanas ėmė garsėti Italijoje ir Prancūzijoje;
daugelis nuo Bažnyčios nusigręžusių žmonių, jo mokymo dėka, į ją sugrįžo. Antanui
buvo taip pat patikėtas vadovavimas šiaurės Italijos pranciškonų provincijai. Užbaigęs
provincijolo kadenciją, 1230 metais Antanas apsigyveno vienatvėje netoli Paduvos ir
vos po metų, 1231-ųjų birželio 13 dieną mirė. Jo palaikai su didele pagarba buvo palaidoti
mieste. Antanas ėmė garsėti tokiu šventumu ir tokia gausybe stebuklų, kad jau 1232
metais popiežius Grigalius IX jį paskelbė šventuoju.
Bendrosios audiencijos
metu sakytoje kalboje popiežius taip pat bendrais bruožais pristatė šv. Antano Paduviečio
veiklos ir kūrybos rezultatus. Prieš gyvenimo pabaigą šv. Antanas parašė du pamokslų
ciklus: „Sekmadienių pamokslus“ ir „Pamokslus apie šventuosius“, - sakė Šventasis
Tėvas ir pristatė šiuose kūriniuose pateiktą maldos doktriną. Pasak Antano Paduviečio,
maldą sudaro keturi svarbiausi elementai: pasitikėjimo kupinas širdies atvėrimas Dievui
(obsecratio); nuoširdus ir meilės kupinas pokalbis su Dievu (oratio); mūsų prašymų
išdėstymas (postulatio) ir galiausiai šlovinimas ir padėka (gratiarum actio).
Sekdamas
Pranciškaus pavyzdžiu, Antanas visko centre pastato Jėzų Kristų. Šitokiame kristocentriškame
pranciškonų dvasingume labai daug vietos skiriama Jėzaus žemiškojo gyvenimo svarbiausių
slėpinių apmąstymui - visų pirma Gimimui ir Mirčiai ant kryžiaus. Gimusio Jėzaus,
Kūdikiu tapusio Dievo kontempliavimas, skatina žmoguje meilės ir dėkingumo Dievui
jausmus. Kryžius skatina kontempliuoti nepaprastą Dievo meilę žmogui, o tuo pačiu
ir įkvepia mintis apie neprilygstamą vertingumą žmogaus asmens, dėl kurio išganymo
pats Dievo Sūnus buvo nukryžiuotas.
Antanas Paduvietis padeda mums suvokti
ir kryžiaus simbolio prasmę mūsų kultūroje ir dabartiniame, iš krikščionybės išaugusiame
humanizme. Žiūrėdami į Kryžių, pasak Antano Paduviečio, mes matome koks didis yra
žmogaus kilnumas ir koks neprilygstamai vertingas yra žmogaus asmuo. (jm)